Kelias, vedantis į nežinomybę

24

Po kelių sekundžių su didžiuliu trenksmu atsivėrė namelio durys. Tą akimirką, kai šios mažytės katastrofos metu sukeltas debesis išsisklaidė ir kelios nuo durų atsikabinusios atplaišos įsmigo į sieną, elementų valdytojai pabudo iš jos stingdančio sąstingio. Atgavę sveiką nuovoką Siuzana ir Džanas suprato, kad jei būtų likę stovėti ankstesnėje vietoje, tai ne tik gausybė dulkių būtų patekusių į akis, bet ir veikiausiai užuot susmigę į sieną medgaliai būtų juodu sužaloję, o gal net ir nužudę.

Tebejausdami baimę, kuri užplūdo širdis pradėjus virsi durims, jie atsargiai peržengė per slenkstį. Vos jiems spėjus atsidurti lauke, raganos trobelė ėmė byrėti it trapus kortų namelis. Vienai po kitos statinio daliai krentant, bendražygiai buvo priversti nuolatos judėti, kad išvengtų jų tykančios grėsmės. Nors abiem buvo nemalonu jausti, kaip griūnant lūšnelei šaltas vėjas taršydavo plaukus, tyčia pūsdavo jiems į veidus dulkes ir prie raganos tvirtovės buvusius sudžiuvusius medžių lapus bei girdėti šiurpius jo sukeltus garsus, bet jiedu džiaugėsi, kad šis nematomas sąjungininkas ištiesdavo pagalbos ranką. Juk jei šis užsispyrėlis būtų tylėjęs ir savaip nebūtų bandęs įspėti klajoklių apie juos tykančias kliūtis, tai jie pavojų būtų pajutę tik tuomet, kai susidurtų su juo akis į akį.

Nors ir erzino tai, kad vėjas be jokio gailesčio puldinėjo juos, bet Siuzana ir Džanas tuo pačiu jautėsi jam dėkingi. Mat šis gamtos gaivalas smogdavo tik tada, kai pajausdavo, kad tuojau kuris nors medgalis pajudės ir būtinai iš tos pusės, iš kurios turėjo jis atlėkti.

Kai iš raganos trobelės liko tik krūva griuvėsių, elementų valdytojai toliau tęsė kelionę į nežinomybę. Jie vėl buvo privesti klajoti tamsiu mišku.

Šį kartą merginą ir vaikiną lydėjo blausus, sidabrinis mėnulis. Jis savo spindesiu šiek tiek praskleidė tamsos maršką. Šio nedidelio šviesulio dėka keliautojams buvo daug lengviau užkliuvus medžių šaknų ir parkritus ant smaragdo žalumo samanų paklodžių ar kankorėžių bei aštrių spyglių kilimų, pakilti.

Visiškai netrokšdami kiekvieną sykį stipriau užsigavus aimanuoti ir imti verkšlenti it maži vaikai, Siuzana ir Džanas sukando dantis ir neišleisdami net menkiausio garso iškęsdavo fizinį skausmą.

Kai klaidžiajam, žaliajam milžinui pabodo Siuzanai ir Džanui kišti pagalius į ratus, jis atsiuntė iš savo glūdumos motinos gamtos vaikus, pilkuosius vilkus. Vos išvydusi juos, Siuzana pamanė, kad jie kaip ragana ir miškas jie troško juodu nužudyti. Tačiau, jie visi tai troško padaryti mergina nežinojo.

Tą pačią akimirka, kai sukaukė aštuoni vilkai, trokštantis keliautojus įsprausti į kampą, tamsa, apgaubusi savo skraiste pasaulį išsisklaidė. Išaušus naujam rytui, žemės valdytojos širdį sukaustė didelė baimė. Net pati to nenorėdama, išgirdusi vilkų balsus, Siuzana buvo priversta prisiminti įvykį įvykusi prieš daugelį metų.

Kai Siuzanai buvo septyneri, ji gyveno su savo tėvais nedideliame kaimelyje. Visai šalia gyvenvietės, kurioje visi žmonės vieni kitus pažinojo, buvo mišrus miškas. Jame drauge su savo tėvais vasaromis rudaplaukė mergaitė rinkdavo kvapnias gėles ir uogas, o rudenimis grybus.

Vieną šiltą vasaros rytą Siuzanos tėvai - Dženeta ir Tonis dukteriai patikėjo rimtą užduotį. Jie norėjo, kad ji kaip raudonkepuraitė iš kadaise girdėtos pasakos nuneštų savo sunkiai sergančiai senelei maisto.

Kadangi Siuzana nenorėjo eiti trumpesniu keliu, kuris vedė pro porą apleistų namų tapusių elgetų landynėmis, pasirinko ilgesnį. Lėtai žingsniuodama link miško, kurį pažinojo kaip savo penkis pirštus, mergytė tikėjosi, kad galės išvysti vieną kitą zuikelį. Vaikystėje tie bailus ilgiausiai Siuzaną žavėjo tuo, kad užklupus bėdai, sugebėdavo nuo jos pabėgti. Galbūt dėl šios priežasties ji ateityje nejučia ėmė mėgdžioti tuos gyvūnus ir ėmė sprukti nuo savo problemų užuot jas bandžiusi išspręsti. Gal dėl troškimo supanašėti su laukiniais, baikščiais ilgaausiais ji ir nutraukė draugystę su Javuzu, kai šis ją įsimylėjo, ir mintyse kūrė priežastis, kodėl negalėtų užkalbinti Džano.

Nuvijusi šias nemalonias mintis šalin, žaliaakė vėl mintimis nuklydo į praeitį. Šį kartą ji galvojo ne apie mažus, mielus zuikelius, o apie savo kelionę, kurios metu patyrė nemalonų nuotykį.

Siuzana prisiminė, kad vos įkėlusi koją į žmonių nenualintą kraštą sulėtino ėjimo tempą tam, kad galėtų prisirinkti senelei Perlai lauko gėlių. Siuzana buvo įsitikinusi, kad mačiusi aštuoniasdešimt penkias vasaras ir kitą tiek žiemų moteris apsidžiaugs gavusi nuo jos kvapnią bei spalvingą dovaną.

Pririnkusi didžiulę skaniai kvepiančią gėlių ir margaspalvių vaistažolių puokštę, kurią vos įstengė apglėbti savo delniuku, mergaitė atplėšė akis nuo dovanos ir pažvelgė priešais save. Išvydusi prie greta jos buvusio ąžuolo stovintį geltonakį panašų į šunį gyvūną, labai išsigando. Nesumodama, ką daryti, kad gyvūnas jos neužpultų, Siuzana sustingo it statula ir užgniaužė kvapą. Ji tikėjosi, kad jei ramiai stovės, tai žvėris nesuuos jos baimės ir netrukus patrauks savo keliais.

Vilkas spoksojo į Siuzaną geltonomis, laukinėmis akimis, džiūgavo matydamas jos akyse baimę ir bandė nuspręsti, ar turėtų pulti mažylę.

Jie stovėjo nekrutėdami ir žvelgdamas vienas į kitą, kol galiausiai pilkis prarado susidomėjimą mergytę.

Gyvūnas atsuko raumeningą nugarą rudaplaukei ir nubinzeno gilyn į mišką pas saviškius.

- Man baisu,- merginos balsas virpėjo, o širdis daužėsi krūtinėje taip stipriai, jog atrodė, kad gali bet kurią akimirką iš jos iššokti. Panika, atėmusi iš žemės elemento valdytojos sielos ramybę vertė ją manyti, kad šie vilkai nebus gailestingi kaip tas, kurį sutiko vaikystėje. - O kas, jeigu jie mus užpuls? Ką mes darysime, jei šie padarai bus tokie pat žiaurus ir negailestingi kaip toji ragana?- trūko visai ne daug, kad ji lyg maža mergaitė, pamačiusi spintoje tupintį pravirktų ir leistųsi užvaldoma savo baimės.

- Nebijok, šie vilkai mūsų nepuls, nes jiems nepadarėme nieko blogo,- mylimojo žodžiai turėjo nuraminti Siuzaną, bet nieko panašaus neįvyko. Baimė niekur nedingo ir vis dar rudaplaukę bandė paversti savo įkaite.

Nors Siuzana iš visų jėgų stengėsi pati sau įteigti, kad ir šį kartą jiems pavyks išsisukti nuo mirties, bet prisiminimas, kurį saugojo tolimiausioje sąmonės kertelėje, neleido trapiam vilties daigeliui augti. Jis lyg demonas, ištrūkęs į laisvę sujaukė Siuzanos protą ir vertė ją tikėtis pačio blogiausio.

Jausdamasi taip lyg žvelgtų pačiai mirčiai į akis, mergina baiminosi ne tik dėl savo ir Džano ateities, bet ir dėl, kad niekada daugiau nebesugrįš namo ir neišvys Linetės bei Kiriko, per labai trumpą laiką sugebėjusio tapti jos draugu. Suvokimas, kad taip niekada nesužinos kuo pasibaigs dviejų vienas kito negalinčių pakęsti žmonių istorija, merginą vertė neapkęsti savo lemties ir giltinės. Dviejų bjaurybių nusprendusių iš jos atimti savo akimis įsitikinti, ar svajonių romanų autoriai teisūs rašydami, kad nuo neapykantos iki meilės yra tik vienas žingsnis.

"Kaip mirtis drįsta kėsintis į mano gyvybę tada, kai dar neįgyvendinau savo senos svajonės ir planų, kuriuos kūrėme tomis retomis valandėlėmis, kai skausmas apmalšdavo ir imdavome įsivaizduoti savo ateitį be tamsos, prarastų mylimų žmonių ir širdis draskančios gėlos?!"- mąstė Siuzana jausdama, kaip skirtingos ir viena į kitą visiškai nepanašios emocijos susisaistė nematomis gijomis jos širdyje.

Protas, kurio balsą merginą apakinta įniršio užtildė, staiga panoro Siuzanai atkeršyti. Jis trokšdamas įbauginti žaliaakę, atgamino užrakintus tolimiausioje sielos kertelėje prisiminimus apie vieną siaubo filmą. Regėdama priešais akis šmėkščiojančius kraupių scenų fragmentus, kuriose vilkai be jokio gailesčio žudė žmones, žemės valdytoja pajuto, kaip visas joje liepsnojęs pyktis pranyko lyg dūmas ir baimė sustiprėjo. Ji pakurstyta kažin kokios jėgos atėmė iš Siuzanos paskutinius drąsos likučius ir pagaliau įgyvendino savo troškimą. Pavertė ją, negalinčia kovoti su savo nematoma prieše, baimės įkaite.