Kelias, vedantis į nežinomybę

21

Linetė praleido daugybę valandų miestelyje, kuriame buvo sukurti pirmieji demsai, rasti kokią nors knygą, kurioje būtų parašyta kaip išvaryti iš demono kūno jį apsėdusį demoną. Deja, bet per visą pusdienį merginai nepavyko aptikti nieko, kas suteiktų bent kruopelytę naudingos informacijos.

Vos įstengdama nepradėti verkti ir klykti iš bejėgiškumo, Linetė užsuko į paskutinę knygų saugyklą, mažytį knyginėlį, buvusį pačiame Ninlendo pakraštyje.

Įžengusi į ankštą beveik visiškai užkrautą knygomis patalpą, pamatė du žmones. Nors ir buvo per tolį, kad galėtų aiškiai įžiūrėti bronzinį moters veidą, bet žinojo, kad jos akys buvo beveik tokios pat tamsios kaip ir Kiriko.

Supratusi, kad gali tekti vienu kitu žodeliu persimesti su Kiriko teta, Linetė panoro kuo skubiau mauti iš knygyno. Bet neįstengė to padaryti, nes joje tūnanti demonė privertė nukreipti žvilgsnį sėdinčios ant smėlio atspalvio kėdės Taros ir pažvelgti į pažvelgti į kitą moteriškosios lyties atstovę. Pastaroji kažko įnirtingai ieškojo milžiniškoje šviesiai rudoje lentynoje. Kas kartą vidutinio kūno sudėjimo būtybei sujudėjus, jos pašiaušti trumpi rožiniai plaukai subanguodavo lyg jūros bangos ir kambaryje pasklisdavo sakuros žiedų aromatas. Šis kvapas Zereidei kažką priminė, bet nors ir labai stengėsi neįstengė prisiminti, koks antgamtinis padaras galėjo skleisti tokį svaiginantį kvapą.

Kol demonė nekontroliavo jos kūno, Linetė nutarė nueiti pasisveikinti su Tara.

- Laba diena, ponia Samir,- tarė Linetė trumpam stabtelėjus prie kakavos atspalvio stalelio, šalia kurio sėdėjo Kiriko teta ir rūšiavo naujai gautas knygas pagal abėcėlę, kad vėliau būtų lengviau jas sudėti į lentynas.

- Labas, Linete,- Tara apdovanojo akinančiai balta šypseną savo pašnekovę. - Ar tau reikia pagalbos ieškant knygų?

- Ne, bet ačiū.

Judviejų pokalbiui nutrūkus, Linetė patraukė prie vienos iš lentynų.

- Tu nerasi čia juodosios knygos,- vos spėjus paimti į rankas pirmąją knygą, Linetė išgirdo šleikščiai saldų balsą, kuris kaip spėjo galėjo priklausyti rožinei panterai (tokią pravardę jai suteikė Linetė dėl šios ryškių plaukų ir prie jų derančios rausvos aprangos).

Net nespėjus atsigręžti į nepažįstamąją ir pabandyti sužinoti, kodėl ji iškart pamanė, kad Linetei reikia būtent juodosios knygos, demsė pajuto, kaip jos kaklą palietė kažkas aštraus. Iš pradžių ji nesuprato, kas tai galėtų būti, bet vėliau kai smegenis vėl ėmė veikti visu pajėgumu, suvokė, kad tas aštrusis daiktas buvo knygos kampas.

- Ko tu manęs nori?- tyliai, kad neišgirstų netoliese buvusi Tara, paklausė Linetė.

- Aš noriu, kad tu prisipažintum, kad tave atsiuntė Nefretas,- ūmai iš saldaus rožinės panteros balsas virto piktu. - Tik pasakyk, jog jis užsigeidė knygos, kurioje yra parašytos visos demonų paslaptis, ir aš tave paleisiu.

- Nepažįstu jokio Nefreto,- atsakė Linetė. - Ir iš vis kas čia per vardas? Kokie normalūs tėvai duotų sūnui vardą, reiškiantį *neapykantą?

Nors ir stengėsi išlikti rami, bet merginai sunkiai sekėsi tvardytis ir čia ir dabar nestoti į kovą su nepažįstamąja. O ir Zereidė nei truputėlio nepadėjo vis kurstydama pralieti užpuolikės kraują. Lyg to būtų maža, ramybės nedavė ir mintis, kad kažkuriame žemės kampelyje yra tik miglotai demonų istorijoje minėta knyga, kurioje yra parašyta visa tiesa apie juos ir Sirijaus žvaigždę. Linetė taip stipriai troško sužinoti tiesą, pagaliau atsikratyti blogio tūnančio joje, kad būtų galėjusi net atsiklaupti ant kelių ir maldauti nepažįstamosios viską papasakoti, ką žino apie juodąją knygą. Bet ji neketino to daryti, nes nebuvo užtikrinta, jog rožinė pantera noriai pasakys tiesą.

- Netikiu tavim.

Tai išgirdusi Linetė vos įstengė susilaikyti nepradėjus juoktis.

Ši absurdiška situacija demsei priminė kažkada matytą turkišką serialą "Ponia Dila" (Dila Hanim), kuriame Azeris mušė Efę, nes troško, kad šis prisipažintų tai, ko nepadarė.

- Man nesvarbu,- pasakė Linetė.

Ji mintyse jau pamažu ėmė kurpti planą, kai kuo įmanoma greičiau ir tyliau sau iš kelio patraukti priešininke, kai staiga kažkas priėjo prie judviejų ir tarė:

- Jei ji ir ieško juodosios knygos tai tikrai ne mano paliepimu, Koleta.

Nepažįstamojo balso skambesys Linetei pasirodė jau kažkur ankščiau girdėtas. Nors ir labai stengėsi, bet merginai niekaip nesisekė jo identifikuoti ir priskirti kokiam nors asmeniui. Ji netgi nepabūgo paklausti Zereidės, bet ši tylėjo lyg vandens į burną prisėmusi.

Galiausiai sužinojusi savo taip trokštamą tiesą, Koleta patraukė nuo Linetės kaklo knygą.

Po akimirkos demsė atsigręžė į žaliaakę nepažįstamąją ir jai stipriai smogė.

Kelias sekundes po stipraus smūgio į kaklą rožinė pantera žiopčiojo lyg žuvis ištraukta iš vandens, kol įstengė į plaučius įkvėpti oro.

Tuo tarpu demsė liko šokiruota, kad po smūgio jai labai skaudėjo ranką, o vieta, į kurią smogė nepažįstamajai per kelias akimirkas atgavo savo įprastą karamelės atspalvį.

Nespėjusi atsigauti po patirto šoko ir įsisąmoninti tai, kad Koleta nebuvo paprasta mirtingoji, Linetė pažvelgė į atėjūną. Jis visiškai neatitiko mintyse spėto susikurti pikto ir visiškai gyvenimu nesidžiaugiančio asmens atvaizdo. Nepažįstamasis bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodė laimingas it katinas žvelgdamas į grietinę. Jo tamsiai mėlynos kone juodos akys džiugiai spindėjo, o veidą puošė tikra ne apsimestinė šypsena.

Nors nepažįstamasis nieko blogo nebuvo padaręs Linetei, bet žvelgdama į jį mergina jautėsi keistai. Lyg Nefretas būtų gebėjęs permatyti jos sielos tamsą. Ją panašus jausmas buvo užplūdęs tik tuomet, kai kalbėjosi su pragaro skaliko šeimininku. Bet juk negalėjo jis kažkokiu stebuklingu būdu pasiversti kitu asmeniu ir dabar stovėti knygyne priešais ją.

"Niekas pasaulyje neturi tokios galios."- pamanė Linetė nusigręžusi nuo žmogaus, kuris atrodė jaunas galbūt kiek vyresnis už ją. Bet dėl pastarojo mergina negalėjo būti tikra, nes kartais net ir labai jaunai atrodantis žmogus galėjo būti senesnis už ją daugybę metų.

- Tuomet, kas jei ne tu, ją atsiuntė knygos?- Koleta kreipėsi į Nefretą.

* Nefret (turk.) - neapykanta