Kelias, vedantis į nežinomybę

34

Šokinėdama per akmenis į ją alsuojant pragariškam karščiui, nuo kurio nepasaugojo net demsiški genai, Linetė juto baimę. Su senąją iki skausmo pažįstama palydove mergina kovojo visomis išgalėmis, nes labai norėjo kuo greičiau pasiekti krantą, pasprukti nuo apačioje tykančios ugnies liežuvių ir kaip niekad stipriai troško pagaliau po ilgų klajonių surasti kelią į namus. Žmonių planetą, kuri ne visada priimdavo svetingai savo vaikus, žmones ir svetimšalius ieškančius sau vietos, kurioje galėtų susikurti sau namus.

Mėlynojo elemento valdytoja atlikinėjo pavojingus šuolius mintyse klajodama po praeitį, kurios didžiąją dalį praleido tarp paprastų mirtingųjų. Išvystame prisiminimų verpete ji bandė surasti bent menkutį atminimo fragmentą, kuriame būtų girdėjusi paslaptingosios pašnekovės balsą prieš sugrįždama į Seidlumą. Kad ir kaip stengėsi jai nepavyko to prisiminti. Negana to, nuojauta be perstojo kuždėjo, kad bent vienas prisiminimas apie tai turėjo būti išsaugotas milžiniškoje smegenų saugykloje. Kas kartą vis atsimušusi į nematomą sieną, Linetė vis labiau ėmė įtikėti, kad kažkas kitas galėjo prieiti prie jos prisiminimų ir juos padaryti nematomus arba netgi visiškai ištrinti.

- Kai mes iš šios olos išeisime, visi būsime raudoni lyg virti vėžiai,- tarė Azūrė, kai ji ir Linetė įveikė paskutinę kliūtį ir atsidūrė kitame krante.

Šį kartą merginos prastas humoras neprivertė bendražygių nusijuokti ir pamiršti viską pasaulyje.

Tvirtas paviršius, ant kurio nusprendė Linetė mažumėlę pailsėti ir palaukti nuo jos ir Azūrės atsilikusio Kiriko, buvo lygiai tokio pačio ruonio pilkumo kaip ir nejudantys akmenėliai lavos upėje.

Po minutėlės prie merginos prisėdo Azūrė.

Kurį laiką pastovėjęs ant pirmojo akmens įsmeigęs akis į mirguliuojantį, karštą ir mirtinai pavojingą skystį, ugnies valdytojas ryžosi pajudėti iš vietos.

Linetė atidžiai sekė kiekvieną jo žingsnį, todėl pastebėjo, kad sukdamasis jos pusę Kirikas paslėpė už nugaros rankas. Stebėdama grakščiai judantį ir nei akimirkai neįsileidžiantį į širdį baimės vaikiną, mergina niekaip negalėjo atsikratyti širdį užvaldžiusio jaudulio, kuris visada užplūsdavo prieš ką nors ją maloniai nustebinant.

- Aš esu prastas gėlių kūrėjas,- tik palietęs pilką žemę išdrįso prisipažinti Kirikas ir parodyti Linetei, ką nuo jos slėpė.

Netobula vandens lelija, kurią vos spėjus pakilti nuo akmens įteikė vaikinas demsei buvo nuostabi. Žvelgdama į lėtai mirguliuojančią gėlę, vandens valdytoja vienu metu jautė ir džiaugsmą, kad gavo dovaną iš mylimojo ir ilgesį. Pastarasis jausmas užplūdo tik todėl, kad mergina ūmai panoro bent trumpam sugrįžti į tas dienas, kai nei ji, nei Kirikas nežinojo, ką atneš rytojus ir visos permainos dar buvo priešakį. Net jei Linetė būtų atlikusi sudėtingus ritualus, ji nebūtų galėjusi sugrįžti į metą, kai jos rūpesčiai palyginus su dabartiniais buvo menki. Vienintelis būdas galintis bent trumpam leisti išvysti jau amžiams prarastų dienų gyvenimą buvo prisiminimai. Tik juose atgimdavo praeitis.

- Ačiū,- padėkojo Linetė atplėšusi akis nuo nuostabios dovanos ir pažvelgusi į Kiriką. - Dar niekas man nėra padovanojęs tokios gražios dovanos.

Mergina juto, kaip jos ledo atspalvio akyse ėmė kauptis džiaugsmo ašaros.

Jausdamasi mažumėlę nesmagiai, kad leidosi taip stipriai paveikiama emocijų Linetė nusigręžė nuo Kiriko. Trokšdama atsikratyti to keisto jausmo pasinaudojo savo galiomis ir iš ledo, kurio niekas išskyrus ją pačią negalės ištirpinti, sukūrė nedidelį krepšelį, primenantį rankinę. Į jį įdėjo dovaną, sukurtą ne iš visą ryjančios, o tik skleidžiančios akį traukiančią šviesą liepsnos. Persimetusi per petį savo kūrinio rankeną ir nusišluosčiusi rankomis ašaras vėl dirstelėjo į Kiriką. Ji ugnies valdytojo juodose akyse visai kaip judviejų pirmąją pažinties dieną išvydo ugnį, tačiau šį kartą ji ne niršiai liepsnojo, o ramiai ruseno ir buvo kitokia. Jei ankstesnioji įspėjo apie gresiantį pavojų, tai ši bylojo visai ką kitą.