Kelias, vedantis į nežinomybę

41

Jausdama, kaip kūną išpylė šaltas prakaitas mergina žvelgė į išblyškusi ir žiurkių bei kirmėlių apgriaužtą padaro veidą. Spoksodama didelėmis akimis į zombį, žaliojo elemento valdytoja pastebėjo, kaip iš jo burnos ėmė dribti baltos putos. Tai galėjo reikti tik du dalykus. Pirma, kad antgamtinis padaras užuodė kai, ką labai gardaus, o antra jis paprasčiausiai sirgo pasiutlige. Bet kaip buvo iš tiesų Siuzana neketino išsiaiškinti, nes nenorėjo tapti monstro pietumis ar dar blogiau tokiu pat šlykščiu negailestingu sutvėrimu kaip jis.

- Užuodžiu gardžias smegenėles,- staiga pareiškė zombis.

Jis apsilaižė žaizdotas ir kruvinas lūpas ir užlipo ant pirmos laiptų pakopos.

Basoms, subraižytoms ir purvinoms plikio pėdoms palietus medinį laiptą, kairė ranka atsiskyrė nuo kūno ir nukrito tiesiai prie pabaisos kojų.

Antgamtinė būtybė pajutus, kad jo gleivėta, neturinti pirštų galiukų galūnė nusprendė pasimėgauti laisve, pasilenkė ir ją pakėlė kita ranka.

Kai mergina pamatė, kad šlykštusis sutvėrimas sugrąžino pabėgėlę į jos ankstesnę vietą, jos širdį perskrodė nuostabos banga. Nors tas įvykis buvo protu nesuvokiamas, bet vis tiek taip stipriai paveikė Siuzaną, kad ji kurį laiką stovėjo negalėdama atplėšti akių monstro ir ieškodama logiško paaiškinimo tam, kas ką tik įvyko.

- Turime kuo greičiau rasti išėjimą iš šios pilies, jei nenorime tapti šio išsigimėlio pietumis,- tarė prie laiptų priėjęs Džanas.

Jo žodžiai privertė Siuzaną atsikvošėti ir nustoti galvoti apie tai, kaip zombis susigrąžino prarastą galūnę.

Nusigręžę nuo laiptų elementų valdytojai nuskuodė erdviu pastelinėmis spalvomis išdažytu koridoriumi. Sunkiai alsuodami ir toldami nuo priešų daug lėčiau nei būtų regėję, Siuzana regėjo priešais akis gausybę šviesių durų. Kas kartą, kai judviejų regėjimo lauke atsidurdavo bent vienos iš jų, įsimylėjėlių smarkiai plakančiose širdyse akimirksniu pabandyti jas atidaryti, įeiti į vieną iš kambarių ir apsižvalgyti. Nors tokiais momentais jie labai norėdavo peržengti per slenkstį ir pabandyti surasti langą, pro kurį galėtų išlipti, bet iš visomis išgalėmis bandė užgniaužti savo troškimus.

Siuzana ir Džanas įtarė, kad jei ne baimė trokštanti sukaustyti nematomomis grandinėmis ir begalinis noras verčiantis judėti pirmyn, jiedu būtų paprasčiausiai sustoję ir leidę išsipildyti banšės pranašystei.

Prabėgus kelioms minutėms bėgliai trumpam stabtelėjo atsikvėpti prie koridoriaus pabaigoje buvusio lango.

Truputį pastovėję jie pabandė atidaryti langą, bet visos jų pastangos buvo bevaisės.

"Mes papuolėme į spąstus." - suvokusi karčią tiesą Siuzana išgirdo, kaip judviejų persekiotojas sustojo ir pašaukė kažkur netoliese buvusius savo bičiulius.

- Nebijok, aš tikrai neleisiu, kad jis mus nužudytų,- lyg perskaitęs merginos mintis ištarė vaikinas.

Džanas trokšdamas ištrūkti iš spąstų ir išgelbėti Siuzaną, pasinaudojo fizine jėga ir oro elementu, kad sutrupintų stiklą.

Sudužus langui, šukės nulėkė ne tik į koridorių, bet ir į dailųjį sodą.

Patikėjusi, kad netrukus pavyks pabėgti nuo pabaisos, mergina užlipo ant šviesios palangės ir šoko žemyn, tiesiai į nežinomybės glėbį, kuriame jos galėjo laukti gyvenimas arba staigi ir beprasmė mirtis.

Jausdama tik kūną traukiančią žemės traukos jėgą ir vėją, taršantį plaukus žemės valdytoja girdėjo, kaip Džanas užkliuvęs už prie lango rėmo besilaikančių stiklo šukių, garsiai nusikeikė. Išgirdusi tuos skausmo kupinu balsu ištartus žodžius, pajuto, kaip jai sugėlė širdį. Nors staiga Siuzana ėmė trokšti įsitikinti, ar stipriai Džanas susižeidė, bet nusprendė tai padaryti tik tada, kai vėl kojomis palies žemę.

Kai nustojus kristi žemyn širdis nustojo trankytis lyg į spąstus pakliuvęs žvėris, Siuzana pažvelgė į žavųjį pilkaakį. Nenuleisdama akių nuo žmogaus, be kurio savo gyvenimo niekuomet jau nebegalėtų įsivaizduoti, ji pamatė, kaip jis traukdamas šukę iš rankos susiraukė. Stovėdama tyliau už pelę Siuzana regėjo, kaip oro valdytojas paskubomis numetęs sau prie kojų stiklo gabalėlį, sveika ranka nuskynė nuo artimiausios obels lapą, ir jį pridėjo prie žaizdos.

"Motinos gamtos vaike, prašau išgydyk jo žaizdą."- mergina paprašė mintyse medžio, kurį su prarastu lapu vis dar siejo stiprus ryšis.

- Gerai, aš padarysiu tai, ko trokšta tavo širdis,- tamsiaplaukei pasirodė, kad išgirdo žemu ir pavargusiu nuo pasaulio negandų balsu tariantį medį šiuos žodžius.

Obelis nieko nepaprašiusi mainais ištesėjo savo pažadą.