Kelias, vedantis į nežinomybę

9

Po kurio laiko Siuzana ir Džanas pasiekė sodo pakraštį. Atsidūrę vietoje, kurios ankščiau nebuvo spėję apžiūrėti po to, kai nusileidę laiptais žemyn įžengė į milžinišką statytinį, išvydo mažą namelį. Jis buvo suręstas iš storų, tvirtų nulakuotų rąstų.

Jeigu Siuzanos ir Džano vietoje būtų buvę kiti žmonės, jie tikriausiai net ir išvydę atidarytas pastato duris pasibelstų ir dar paklaustų ar jame kas nors yra. Bet elementų valdytojai nebuvo nusiteikę vėl atkreipti zombių dėmesį, todėl kiek įstengdami tyliau įėjo į namelį.

"Galbūt jei namelio, į kurį žvelgėme pavargusiomis akimis durys būtų buvusios užrakintos arba bent uždarytos, nebūtume išdrįsę peržengti per slenkstį."- mąstė Siuzana stovėdama vienintelio pastate buvusio kambario viduryje ir spoksodama į pačioje patalpos pakraštyje įspraustus du šiaudinius krėslus ir penkiakampio formos stalą.

- Gal mums reikėtų paieškoti geresnės slėptuvės?- paklausė uždaręs duris Džanas.

- Ne,- Siuzanos atsakymas nustebino vaikiną. - Negalime palikti šios vietos, nes joje yra paslėptas vienas daiktas, kurį privalome pasiimti su savimi.

Net pati mergina nesuprato, kokias nesąmones ėmė paistyti. Ūmai supykusi ant savęs, ji panoro pabandyti atsiimti savo žodžius ir pameluoti, kad viename sapne matė šį kambarį, kuriame dabar stovi, ir turėjo surasti kažkokį daiktą. Bet rudaplaukės norui nebuvo lemta išsipildyti, nes kažkokia paslaptinga jėga neleido jai prabilti.

- Kokį daiktą tikiesi rasti beveik visiškai tuščiame kambaryje?- šiek tiek suirzęs pasiteiravo Džanas.

"Kodėl jaučiu būtinybę čia pasilikti?"- mintyse klausė savęs žaliaakė desperatiškai tikėdamasi, kad ūmai ją aplankys nušvitimas, padėsiantis suprasti, kodėl negali pasielgti protingai ir paprasčiausiai palikti slėptuvei netinkamą pastatą.

Bet niekas per vieną sekundę nepasikeitė.

- Šiuo metu aš nežinau, kaip jis atrodo,- tardama žodžius, kurių visai netroško pasakyti žemės valdytoja jautėsi lyg už virvučių tampoma marionetė. - Bet vėliau...

Nespėjus Siuzanai užbaigti to, ką pradėjo sakyti ją nutraukė Džanas.

- Aš manau, kad mes tik veltui gaištame laiką.

Mergina jautė, kad jis yra teisus, bet neturėjo jėgų kovoti su nematomąją persekiotoją. Nors ir neturėjo konkrečių įrodymų, bet įtarė, kad jos protų galėjo manipuliuoti tik ta bjaurybė.

- Ar galime pasilikti čia dar kurį laiką?- vos spėjus išsprūsti šiems žodžiams iš lūpų, Siuzanai iš akių pabiro ašaros.

"Kas po velnių man darosi?"- niršo ant savęs žemės valdytoja. "Kodėl aš verkiu, nors širdyje liepsnoja karšta neapykantos liepsna?"

Vietoj atsakymo ji išgirdo piktdžiugišką juoką.

"Palik mane ramybėje." - paliepė Siuzana.

"Jei užbaigsi, ką pradėjai, mintyse mano balso niekuomet nebegirdėsi."

Išgirdus tokį nepažįstamosios atsakymą, neapėmė bloga nuojauta, todėl mergina pamanė, jog nieko blogo nenutiks, jei sutiks atlikti tai, ko nepažįstamoji nori.

"Gerai, aš surasiu daiktą, kurio tu nori."- pažadėjo Siuzana.

- Prašau, duok man pusvalandį,- šį kartą nebe nematomoji kalbėjo Siuzanos lūpomis, o pati rudaplaukė tarė savo noru ir laisva valia žodžius. - Aš pažadu, kad per tą laiką surasiu paslaptingąjį daiktą.

Išklausęs mylimosios, Džanas atsiduso ir tarė:

- Na gera, bus kaip nori.

Žaliaakė nežinojo, ką turės daryti, jei trisdešimties minučių nepakaks surasti to, ko jos persekiotoja troško, bet nutarė kol kas apie tai negalvoti ir pradėjo paieškas.

Iš pradžių Siuzana panaudojusi savo galias viena nuo kitos atskyrė gelsvas grindlentes ir jas apvertė taip, jog galėtų matyti viską, kas buvo ant jų kitos pusės ir po jomis.

Nieko daugiau išskyrus vorų lavonėlius ir kalną dulkių neaptikusi, ji ryžosi pabandyti pakelti krėslus. Nors ji visu šimtu procentu buvo susitelkusi į savo tikslą, bet vienintelis dalykas, kurį pavyko pasiekti - šleikštulio banga.

Mergina nesuprato, kodėl pasireiškė šalutinis poveikis, nes nenutuokė, kad jos kaip ir kitų valdytojų galios turėjo ribas. Būtent todėl ji pamanė, kad dar nėra pakankamai galinga, jog įstengtų pakelti į orą sunkius daiktus.

Palaukusi, kol pykinimas praeis ir leidusi sau akimirka atsikvėpti, Siuzana palietė arčiausiai savęs buvusio krėslo atlošą. Staiga ji pajuto, kaip kažkoks aštrus daiktas jai įdūrė. Tą akimirka, kai kai iš nedidelės žaizdos atsivėrusios nykštyje pradėjo bėgti kraujas žemės elemento valdytoja suprato, kur visą tą laiką buvo paslaptingojo daikto slėptuvė.

Ūmai pamiršusi, kad dar visai neseniai jautėsi prastai, Siuzana pasitelkusi savo galias krėslo atlošą visiškai nepažeisdama ir neatskirdama viena nuo kitos jo kojų.

- Aš pagaliau radau, ko ieškojau!- džiaugsmingai sušuko mergina ištraukusi iš ant grindų nukritusių šiaudų krūvos ištraukusi alyvuogių žalumo užrašų knygutę, tarp kurios puslapių buvo įkištas sidabrinis pakabukas su D raide.

Džanas tikėjosi, kad pagaliau radusi taip ilgai ieškotą daiktą Siuzana pasakys, kad jiedu jau gali keliauti ieškoti geresnės slėptuvės. Bet nieko panašaus neįvyko. Mergina nusprendė atidžiau apžiūrėti savo radinį.

Iš pradžių Siuzana nesuprato, kodėl ta užrašų knygutė jai pasirodė pažįstama, bet vėliau ji prisiminė, kur tą daiktą regėjo ankščiau.

Nors Siuzana jautėsi kaip niekada pavargusi ir tenorėjo mėgautis ilgu ir besapniu miegu, jos norui buvo nelemta išsipildyti. Vos peržengus realybę nuo sapnų karalystės skiriančias ribas, atsidūrė asfaltuoto kelio viduryje. Stovėdama gatvėje, kurią gaubusias sutemas šiek tiek prasklaidė tik blanki mėnesiena, Siuzana rankose laikė užrašų knygutę, tarp kurios puslapių buvo įspraustas mažytis D formos pakabutis. Kelias minutes žemės elemento valdytoja bandė prisiminti, kodėl į šią kelionę pasiėmė daiktą, primenantį dienoraštį. Tačiau, kad ir kaip stengėsi jai niekaip nepavyko ne tik prisiminti priežasties, bet ir kad išvis kada nors buvo regėjusi tą užrašų knygutę. Siuzana taip ir likusi nesupratusi, kaip tas daiktas atsidūrė jos rankose pajudėjo iš vietos. Nei kiek nesibaimindama tamsos ir joje tykančių pavojų, Siuzana lėtai žingsniavo tamsiomis gatvėmis, rodės, kad visą amžinybę, kol pagaliau pasiekė tolimą savo kelionės tikslą. Sustojusi ant pilko šaligatvio, kurį kitaip nei visą merginos nueitą kelią apšvietė ryški tarytum saulės šviesą, ji ėmė kažko su nekantrumu laukti.

Prabėgus daugybei laiko, Siuzana pamatė prie jos pamažu artėjančią sidabraplaukę merginą. Pirmiausia ją išvydus rudaplaukės širdį perskrodė stipri nuostabos banga, bet vėliau, kai ji pagaliau prisiminė, kad namie perskaičiusi dienoraštį paskambino Linetei ir susitarė susitikti su ja būtent šioje vietoje, šis jausmas užleido vietą džiaugsmui. Tačiau džiaugtis Siuzanai teko ne ilgai, nes dar nespėjus draugei prieiti taip arti, kad ši būtų galėjusi jai lengvai ištiesti alyvuogių atspalvio užrašų knygutę, paklaiko iš baimės.

- Tos akys... - ištarė žaliojo elemento valdytoja virpančiu balsu. Nors kūnas su lig kiekviena akimirka vis labiau šalo, o širdis trankėsi lyg išprotėjus mergina niekaip neįstengė atplėšti savo sielos veidrodžio nuo juodų akių, kuriose regėjo dvi sumažintas Paukščių Tako galaktikas. - Jos ne mano draugės,- ūmai suvokusi tiesą, Siuzana troško kuo greičiau bėgti, bet jos kūną buvo visiškai paralyžiavusi panika.

Pabaisa, kažkaip sugebėjusi užgrobti Linetės kūną nusijuokė.

- Šiame sapne tau nepavyko sutikti savo bičiulės ir jai pasakyti tiesą, bet pažadu, kad realybėje tau tikrai nepastosiu kelio,- tai ištarusi, nepažįstamoji ištirpo ore.

Atminusi savo sapną, Siuzana pagaliau suprato, kodėl ji turėjo surasti užrašų knygutę. Bet dar liko neaišku, kas buvo parašytą dienoraštyje. Kaip jis išvis atsidūrė šiame paslaptingame bei pavojingame pasaulyje ir kodėl nepažįstamoji, troško, kad ji užbaigtų savo misiją. Perduotų užrašų knygutę savo draugei.

Vienintelis būdas praskleisti paslapčių šydą ir sužinoti bent dalį tiesos - atsiversti užrašų knygutę. Nors rudaplaukė per savo gyvenimą niekuomet nebuvo atsivertusi nei vieno dienoraščio ir buvo prisiekusi niekuomet to nedaryti, kad nekiltų pagunda perskaityti svetimus užrašus, nutarė sulaužyti savo pažadą.