Kelias, vedantis į nežinomybę

8

Nors ir buvo pavojinga būti per ne lyg arti vietos, iš kurios neseniai pabėgo, bet Siuzana ir Džanas nutarė dar sykį išmėginti laimę. Jie atsargiai, kad nepažeistų obels šakų nuraškė porą obuolių ir paskubomis beveik nejausdami jokio skonio juos suvalgė. Saldžiarūgščiai vaisiai šiek tiek numalšino po kelionės išbandymų žeme ir bėgimo nuo zombių, atgimusi alkį ir troškulį.

Nusišluostę lipnias nuo obuolių sulčių rankas į suplyšusius ir purvinus rūbus, mergina ir vaikinas išgirdo, kaip kažkas nukrito. Tas garsas ne tik juodu privertė krūptelėti ir dviejose širdyse užgimti baimės sėklai, bet ir juodu atsigręžti į išdaužtą langą.

Ant minkštos aptrauktos tviskančios lyg kalėdinės lemputės žole žemės elementų valdytojai pastebėjo gulintį zombį. Nors šis atrodė lygiai tai pat kaip tas, kurį Siuzana matė stovėdama prie laiptų, bet ji nebuvo tikra jis ir yra jų persekiotojas, mat kiek žinojo tai visi gyvi numirėliai atrodė panašiai.

Keletą sekundžių padelsęs padaras lyg užprogramuotas robotas susirinko save iš dalių pakilo nuo žemės. Kai jo pėdos palietė veją, zombis apsuko savo galvą ratu tarytum koks siaubo filmo veikėjas, trokštantis įbauginti paprastus mirtinguosius. Atlikęs sudėtingą judesį, kurio tikriausiai nebūtų sugebėjęs atkartoti joks žmogus, siaubūnas apsiseilėjo lyg šuo užuodęs skanų kąsnelį ir ėmė slinkti link jį stebinčių elementų valdytojų.

Nenorėdami tapti pabaisos pietumis ir stoti su juo į kovą, kad neprisišauktų dar daugiau zombių Siuzana ir Džanas nutarė papustyti padus.

Nors jie jautėsi labai pavargę ir labiausiai už viską troško bent truputį numigti, ryžosi dar sykį mesti iššūkį mirčiai.

Skuosdami palei vaismedžius jiedu vylėsi, kad zombiui atsilikus pavyks susirasti slėptuvę, kurioje galės pasislėpti ne tik nuo savo persekiotojo, bet ir nuo kitų monstrų.

Bet judviejų noras taip ir neišsipildė.

Išvydusi iš visų sodo pakampių lendančius zombius, Siuzana prisiminė, kad ją ir Džaną ankščiau iš visų pusių buvo apsupę vilkai. Tą kartą žvelgdama į pilkius ji velniškai bijojo. Bet ankščiau jausta baimė nei iš tolo neprilygo jausmui, kuris siautė dabar jos širdyje. Negana to, tai dar ir Džanas nebandė jos kaip seniau nuraminti.

"Net ir Džanas pasidavė nevilčiai ir baimei"- mąstė rudaplaukė žiūrėdama į mirties pažymėtuosius, kurie kažkada buvo viso labo tik paprasti žmonės.

Jausdama, kaip pamažu panika vis labiau surakino gerklę ir supančiojo nematomomis grandinėmis kūną, žaliaakė žinojo, kad šį kartą joks bebaimis žmogus jų neišgelbės. Mergina be jokio gailesčio žudė vos rusenančią širdyje viltį, nes nebematė prasmės tikėtis neįmanomo. Siuzana lėtai gniuždė save bandydama priprasti prie minties, kad netrukus mirs.

Tik vėliau ji suprato, kad skaudino save be reikalo. Tą lemtingą akimirką, kai įvyko mažytis stebuklas, Siuzana pravirko. Ne iš skausmo ar bejėgiškumo, o iš staiga užplūdusio džiaugsmo.

Išvydusi iš namo išeinantį Dženibą, staiga Siuzana panoro jį išbučiuoti, nes užuot saugiai pasislėpęs nusprendė jai ir Džanui padėti.

- Tai jūs suvalgėte visą maistą, buvusį valgomajame?- paklausė sukryžiavęs miniatiūrines rankeles ant žalios aptrauktos storu salotiniu kailiu krutinės.

Išgirdę jo balsą, zombiai atliko savo ypatingąjį galvos apsukimą ir pradėjo tykiai lyg medžiotojai sėlinti prie naujo grobio.

Bėkit.

Tai be garso ištarė Dženibas dirstelėjęs driežiškomis samanų žalumo akimis į elementų valdytojus. Akimirką padelsęs, jis panašiomis į katino letenas kojelėmis nuskuodė prie artimiausio medžio ir beveik be jokio vargo užsikabarojo į jį.

Užuot paklausę Dženibo mergina ir vaikinas liko stovėti lyg suakmenėję savo vietose ir stebėti, kas vyks toliau.

Neilgai trukus penki zombiai priėjo prie obels, kurios šakos buvo apsunkusios nuo dailių auksinių vaisių ir lyg šunys trokšdami pasiekti į medį įlipusį priešą pradėjo šokinėti į viršų.

Pamatęs, kaip atlikę netobulus šuolius į aukštį zombiai trenkėsi vienas į kitą ir pametę galūnes parkrito ant žemės, Dženibas jiems parodė liežuvį. Antgamtinis padaras paerzinęs jo negalinčius pasiekti persekiotojus, nusprendė padidinti juos skyrusį atstumą ir atlikti šuolį į tolį.

Kol broliai ir seserys rinko savo pamestas galūnes iš milžiniško būrio trokštančio pamokyti savo priešą atsiskyrė kitą grupelė drąsuolių, trokštančių išmėginti laimę.

Kadangi didžioji grupelės dalis tingėjo galvoti, jie paprasčiausiai priėjo prie kito medžio, į kurio viršūnę sparčiai kopė žaliaodis padaras, ir atkartojo savo bendražygių judesius.

Kai aštuoni zombiai išmušė save iš rikiuotės, devintasis nusprendė pamėginti lipti į medį.

Iš pradžių rankomis apsikabinusiam tvirtą ir grublėtą obels kamieną smirdžiui sekėsi, bet vėliau, jis padarė klaidą per anksti į širdį įsileisdamas euforiją.

Džiaugsmas, akimirksniu išplitęs monstro viduje nubaidė baikščią laimės paukštę, saugojusią jį nuo negandų.

Tą pačią akimirka, kai plėšrūnui nustojo šypsotis fortūna ir šaka ant, kurios stovėjo garsiai triokštelėjus nulūžo, elementų valdytojai atsikvošėjo. Jie pagaliau suvokė, kad elgėsi labai neapdairiai pasilikdami atviroje vietoje bei nepasinaudoję puikiai galimybe pasprukti. Ir nutarė savo klaidą ištaisyti, pabaisų dėmesys buvo nukreiptas nuo judviejų.