Kelias, vedantis į nežinomybę

12

Pačiu netinkamiausiu metu vėl pajutusi sielą draskantį skausmą, Linetė nusprendė ignoruoti po Kiriko kalbos draugės ištartą prašymą jų nepalikti nežinomybėje. Vos įstengdama kitiems neparodyti, kokia audra šėlo jos viduje, mergina patraukė keliu, vedančiu į miegamąjį.

Linetė labai lėtai priėjo prie palangės. Ant jos vis dar gulėjo nuotraukų albumas, kurį prieš kelias dienas atsinešė iš slaptojo kambario, aukšto įrengto palubėje ir taip gerai užmaskuoto, kad nežinantis apie jo buvimą namuose niekaip nepastebėtų durų kontūrų.

Labai atsargiai lyg bijodama, kad vienas neatsargus judesys sutrumpins paskutinius prisiminimų likučius demsė į rankas paėmė savo šeimos nuotraukų albumą. Laikydama brangų daiktą, kurį dieną prieš gaisrą mama paslėpė saugiausioje namo vietoje, ji atsisėdo ant minkštos lovos, užtiestos dangaus žydrumo užtiesalu.

Vartydama puslapius užpildytus fotografijomis Linetė jautė, kaip dar labiau supančiojo gėlos grandinės. Ne savo noru ji vėl buvo priversta regėti iš tamsių sielos užkaborių išplaukiančius prisiminimus. Išgyvendama iš naujo tą patį pragarą, kurį patyrė dieną, negrįžtamai pakeitusia jos ir taip netobulą gyvenimą, Linetė juto, kaip iš akių byrėjo ašaros.

- Sėdėdama ir verkdama jų nesusigrąžinsi, o tik imsi dar labiau save kankinti ir kaltinti, kad kažko nepadarei, kas galbūt būtų galėjęs išgelbėti jų gyvybes,- išgirdusi Kiriko balsą, mergina suprato, kad buvo taip paskendusi prisiminimų sukeltame skausmo liūne, jog neišgirdo, kaip vaikinas įsibrovė į jos asmeninę erdvę.

Linetė pakėlė ašarotas akis nuo albumo, kurio puslapiai buvo sudrėkę nuo permatomų lyg rasos lašelių, ir pažvelgė į atėjūną. Šį kartą Kiriko akys neliepsnojo, o buvo liūdnos, bet tuo pačiu ilgesingos. Matydama jose grynu gryniausią gėlą ir begalinį ilgesnį Linetė akimirksniu suvokė, kad jis pas ja atėjo savo noru, o ne vykdydamas Siuzanos įsakymą.

"Nenoriu, jog jis mane guostų ir sakytų, kad viskas bus gerai." - mąstė Linetė nenuleisdama akių nuo juodaplaukio, kuriuo nenorėjo pasitikėti vien dėl to, kad jis net pats to nesuprasdamas sugebėjo palytėti jos sužalotą sielą. "Privalau rasti būdą kaip išvyti Kiriką iš namų."

- Ar tau yra pažįstamas netekties skausmas, paliekantis širdyje ir sieloje, negyjančias žaizdas?!- tardama kiekvieną žodį demsė vis labiau kėlė balso toną. Mergina desperatiškai tikėjosi, kad jei ne balsu, tai bent žodžiais pavyks išgąsdinti Kiriką Samirą ir sumažinti jo susidomėjimą ja. - Ar tu bent gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi kas kartą prisiminusi savo tėvų mirties dieną?

Linetės paskubomis sukurptas planas, turėjęs padėti atsikratyti nepageidaujamo guodėjo neišdegė, nes Kirikas buvo ne mažiau užsispyręs nei ji.

- Aš pažįstu gėlą ne prasčiau už tave, Linete,- tarė Kirikas sėsdamasis ant lovos krašto. - Mano tėvai nuskendo ežere, kai man buvo dvylika. Gelbėtojai padarė viską, ką galėjo, kad surastų jų kūnus, bet jų pastangų buvo per maža.

Nors paprastai Linetė neužjausdavo kenčiančių žmonių, bet šį kartą jai nuoširdžiai pagailo vaikino, kuris po kietuolio kauke slėpė jautrią sielą.

- Praradęs tėvus, kurį laiką jaučiausi taip blogai, kad net norėjau nusižudyti.

"Tu bent galėjai rinktis, o iš manęs buvo atimta net ši teisė." - pamanė Linetė jausdama kaip viena po kitos sutrupėjo jos apsauginės sienos.

Demsė jautėsi kaip niekada pažeidžiama ir silpna. Ji beveik neturėjo jėgų kovoti ir su skausmu, ir su Kiriku, kuris stengėsi parodyti, kad ne ji vienintelė siaubingai kenčia.

- Stengiausi tave priversti palikti mane vieną, bet tu ne tik, kad neišėjai. Negana to nusimetei nuo veido kaukę,- nors balsas ir lūžinėjo, tačiau mergina nedrįso nei akimirkai nustoti kalbėjusi, nes jautė, kad netrukus ją užlies tokia stipri skausmo banga, kad įstengs tik verkti. O kai tai nutiks, akimirksniu pamirš, ką norėjo pasakyti prieš tai. - Nors mudu beveik visiškai nepažįstami, bet bendraudama su tavimi jaučiuosi taip lyg tiesa kitokia. Atrodo, kad mes jau buvome susitikę ankščiau. Žinau, kad taip kvaila manyti, bet... - pajutusi kaip kažkas stipriai smogė į krutinę, mergina nutilo ir pasidavė. Nors troško pasakyti dar daugybę dalykų, bet leidosi nešama stiprios srovės.

- Būtent dėl šio keisto jausmo ir ryžausi prabilti apie tai, kas iki šiol kelia skausmą,- tai ištaręs, vaikinas apkabino Linetę.

Ankščiau ji būtų išsilavinusi iš jo glėbio ir pasislėpusi ten, kur galėtų būti vieną su savo skausmu, bet dabar viskas buvo kitaip. Mergina trokšdama paguodos ir nenorėdama leisti išeiti vieninteliam žmogui, kuris sugebėjo pažvelgti į jos vidų, apkabino Kiriką.

Tą tamsų ir vėlyvą vakarą jiedu praleido nemažai laiko verkdami ir sėdėdami vienas kitą apsikabinę. Nors Linetė ir Kirikas buvo svetimi, bet apnuoginę vienas kitam sielas ir pasidaliję skausmu jie tapo artimi.

Kai judviejų ašaros išdžiuvo, kai pasidalijus gėlą, dvi širdys pajuto palengvėjimą, o pasaulis paskendo dar tirštesnėje nei ankščiau tamsoje, jie atšlijo vienas nuo kito.

- Pasivažinėkime motociklu,- pakilęs nuo lovos pasiūlė Kirikas.

Vaikinas šelmiškai nusišypsojo ir to pakako, kad vidinis balsas Linetei imtų kuždėti, jog Kirikas siūlė ne šiaip pasivažinėti, o važiuoti į kažkokį slaptą stichijų kovotojų susirinkimą, kurio metu ji bus oficialiai pripažinta nauja komandos nare. Nors mergina nežinojo, ar nuojauta jos neapgavo, bet šį sykį neketino atsižadėti ūmai pasitaikiusios progos sulaužyti dar vieną pažadą ir nusimesti kitą sunkią naštą, slėgusią pečius. Šį kartą Linetė pati troško atskleisti savo paslaptį ir pagaliau nustoti keisti savo išvaizdą.

- Aš sutinku,- pagaliau Linetė ištarė tai, ką Kirikas troško išgirsti. - Ir tapti jūsų komandos dalimi, ir važiuoti su tavimi.