Kelias, vedantis į nežinomybę

18

Evelina įkritusi į ežerą, paniro po lediniu vandeniu. Moteris nemokėjo plaukti, todėl beviltiškai blaškėsi lyg į krantą išmesta žuvis, kol pavargo kovoti dėl savo gyvybės. Vos jai pasidavus, vanduo ją apglėbė lyg motiną kūdikį ir paskandino savo glėbyje. Panirus po skaidriu lyg krištolas skysčiu staiga aptemo akyse ir po ji praradusi sąmonę ir paskendo nebūtyje.

Kiek vėliau moteris pajuto, kaip kažkas ją ištraukė iš vandens, paguldė ant kranto, o po to šiltomis lūpomis palietė jos lūpas. Ūmai jos širdis ėmė daužytis it negalintis iš narvelio ištrūkti paukštis. Net ir pilnai neatsipeikėjusi Evelina juto kaip skruostus nudažė raudonis.

Vos gelbėtojui spėjus atsitraukti nuo jos, Evelina pradėjo bjauriai kosėti. Kiek vėliau ji išspjovė vandenį trukdžiusį normaliai kvėpuoti.

"Jau geriau būčiau nuskendusi tame ežere. " - pamanė šviesiaplaukė lėtai atsistodama.

Po neseniai įvykusio sąlyčio su kitomis lūpomis josios vis dar degte degė.

- Labai esu jums dėkinga, kad neleidote man nuskęsti,- nors buvo ne tik labai sunku kalbėti, bet ir išlikti šaltai, kai širdis liepsnojo, mėlynakė vis dar stengėsi apsimesti, kad nepažįstamojo poelgis ją vertė jaustis ypatinga.

Būdama paauglė Evelina svajojo surasti žmogų, kuris ją mylėtų taip stipriai, kad net nepabūgtų dėl jos stoti akistatom su pačia mirtimi. Bet niekuomet tokio nesutiko. O štai dabar, kai pasirodė vienas šaunusis riteris, ji buvo per ne lyg pavargusi gyventi.

- Aš nenorėjau jūsų išgąsdinti ir sukelti pavojaus gyvybei,- vyras kalbėjo taip nuoširdžiai, jog moteriai net nekilo net menkiausios abejonės, kad jis gailėjosi, nors buvo visiškai nekaltas.

Vargšelis net nenutuokė, kad moteris išsigando ne jo, o tos traukos, kurią juto žvelgdama į jį.

Kurį laiką Evelina bergždžiai bandė įtikinti savo gelbėtoją, kad būdama viena nepražus ir tikrai nesusirgs po maudynių ežere, bet visos jos pastangos atsikratyti rudaplaukio nuėjo šuniui ant uodegos. Ir taip nutiko tik dėl, kad šis buvo užsispyręs kaip ožys. Kadangi Evelinai neužteko jėgų ir kantrybės atsikratyti įkyruolio turėjo tęsti pokalbį su juo, atsakinėti į rodės, niekada nesibaigsiančius klausymus ir stengtis netirtėti iš šalčio.

Blondinė tyčia stengėsi išduoti kuo mažiau faktų apie save, nes nuoširdžiai tikėjo, kad kuo mažiau nepažįstamasis apie ją sužinos, tuo greičiau pamirš judviejų susitikimą ir susidomės kita moterimi.

- Ar galėčiau sužinoti jūsų vardą? - ir štai po daugybės klausymų apie nesvarbius dalykus jis pagaliau ryžosi žengti slidžiu keliu.

"Ar turėčiau jam pasakyti savo tikrąjį vardą? O gal man geriau apsimesti kažkuo kitu?" - svarstė moteris.

- Mano vardas Evelina,- galiausiai ji nusprendė nemeluoti ir pasakyti tiesą.

Paslapčia moteris tikėjosi, kad ponas paslaptingasis paseks jos pavyzdžiu ir pasakys savo vardą, o tada jiedu apsikeitę keletą nereikšmingų frazių amžiams išsiskirs. Bet netikėtai likimas vėl pateikė staigmeną.

Iš ledo olos, apie kurią klausinėjo vyras išbėgo maža graudžiai verkianti mergaitė. Net iš toli Evelina pastebėjo, kad jos tamsūs plaukai buvo supinti į kasą.

Nepažįstamoji lėkė lyg akis išdegusi, kol galiausiai sustojo. Sunkiai gaudydama kvapą ji praėjo pro Eveliną taip lyg šios ten apkritai nebūtų ir atsistojo prie vyro.

Kiek sutrikusi moteris  šiek tiek atsitraukė nuo žmonių.

- Tapasijau, aš bandžiau su degtukais įžiebti ugnį, kad galėčiau įkurti laužą. Bet liepsną užuot ėmusi deginti medį sužalojo mano ranką,- paskubomis lyg žirnius į sieną išbėrė žodžius mergaitė.