Kelias, vedantis į nežinomybę

6

"Aš nužudžiau Volterį."- net mintyse Salomėjai buvo velniškai sunku ištarti šiuos žodžius.

Mergina buvo girdėjusi, kad pripažinus tiesą žmogus pasijaučia geriau. Kažkada labai seniai, kai dar niekada nebuvo suteršusi savo sielos viena iš didžiausių nuodėmių, tikėjo tais žodžiais. Tik vėliau suprato, kad atskleidus savo tamsiausias paslaptis, nebūtinai pajusi palengvėjimą. Kartais tai tebus nesibaigiančių kančių ir savigraužos kančia.

Nors Salomėja ne pirmą kartą susitepė rankas krauju, bet vis tiek jautėsi tai pat siaubingai kaip prieš daugelį metų. Ją vienu metu ėdantis pasišlykštėjimas savimi, sąžinės graužatis ir pyktis, kad net nebandė pasipriešinti pabaisai ir labai greitai ryžosi išpildyti jos troškimą, prišaukė nelauktą prisiminimą. Pastarasis privertė atsiverti seną niekada iki galo nesugijusią žaizdą. Kone springdama ašaromis Salomėja prisiminė kančios iškreiptą draugės žvilgsnį, blyškesnį už popierių jos veidą ir demonišką juoką. Garsą, sklidusi iš negyvėlės gerklės, kai ši prieš palikdama užgrobtą kūną drauge su juo išstūmė ir jo savininkės sielą.

Vėl mergina juto nusivylimą užplūdusį širdį nepavykus atlikti egzorcizmo, demono išvarymo iš apsėstos draugės kūno.

Anuomet Salomėja nužudė netyčia, o štai šiandien buvo priešingai. Ji buvo priversta ne tik įsibrauti į Volterio galvą, bet ir jį nužudyti. Pastaroji dalis buvo pati sunkiausia iš visų, nes teko peržengti žmogiškumo ribas. O užvis blogiausia buvo tai, kad išblėsus pasišlykštėjimui savo poelgiu širdį apėmė malonus jausmas. Lyg ir džiaugsmas. O gal tai buvo koks nors kitas panašus į tą svaigią euforiją jausmas? Tik kodėl jį pajuto šią emociją? Ar tai, kaip nors susiję su tuo, kad po daugybės metų sutiko savo tamsiąją pusę ir regis, po truputį ėmė ją susigrąžinti? Kokia buvo tikroji tiesa Salomėja nežinojo, bet tikėjosi, kad pavyks ankščiau ar vėliau šią išsiaiškinti.

Būgštaudama, kad jos veide įžvelgęs džiaugsmą vyras susidarys klaidingą įspūdį, Salomėja ėmė galvoti apie liūdnus dalykus. Kaip smarkiai pasiilgo gimtųjų namų, nuoširdžių pokalbių su brolių, paslaptingų kartais šaltų, bet vis tiek širdžiai brangių tėvų, o labiausiai - to svaigaus širdį užplūstančio jausmo, apimančio išvydus Tajų... Salomėjai pavyko ir jos akys iš tiesų prisipildė tikrų tikriausio liūdesio ir ilgesio.

- Turėtum ne liūdėti, o džiaugtis, kad taip puikiai susidorojai su savo pirmąją užduotimi,- staiga pareiškė Dantė.

- Su pirmąja užduotimi?- perklausė Salomėja.

Dvasios valdytoja tikėjosi, kad tai tebuvo bjaurus pokštas ir netrukus Dantė pasakys, jog jos darbas baigtas. Tada ji galės keliauti ten, iš kur atkeliavo.

- Nejaugi jų bus ir daugiau?- nesulaukusi jokio atsakymo po kurio laiko juodaplaukė drįso nutraukti slogią tylą.

Rudakis pažvelgė į ją taip, lyg ši būtų uždavusi patį kvailiausią klausimą pasaulyje.

Staiga mergina pajuto, kaip kažkas visą širdyje buvusį liūdesį it viesulas nušlavė ir jo vietoj atpūtė įniršį. Tokį stiprų pyktį Salomėja juto tik prieš daugybę metų, kai išgėrus Dreiko kraujo jos siela buvo padalinta pusiau. Tik tada tas pyktis buvo susimaišęs su klaikiu skausmu ir per kelias akimirkas išblėso. O dabar ji nejuto jokio skausmo, todėl visiškai nenorėjo klykti. Veikiau piktai treptelėti koją, šveisti kokį daiktą sieną ar ką nors piktai aprėkti. Iš visų trijų galimybių merginą labiausiai viliojo paskutinis variantas, todėl pasidavė pasidavė emocijoms. Leido prarasti sau sveiką nuovoką ir iškrėsti kvailystę, kurios vėliau tikrai pasigailės.

- Dėl tavo kaltės aš ką tik nužudžiau žmogų!- sušuko Salomėja.

Ankščiau į Dantę ji kreipėsi jūs, nes pašnekovas buvo vyresnis ir beveik visiškai nepažįstamas. Jis ir dabar buvo nepažįstamas, tik Salomėjos požiūris į jį visiškai pasikeitė. Išgaravo visas mandagumas ir pagarba, savotiškas susižavėjimas, užplūstantis širdį šnekantis su vyresniu ir išmintingesniu žmogumi. Dėl tos priežasties Salomėja į vyrą kreipėsi tu, nors mieliau būtų pasirinkusi kokį būdvardį ar epitetą, apsakyti visam savo įtūžiui ir pasibjaurėjimu juo.

- Ir nužudysi dar keturis,- juodaplaukis tai ištarė taip atsainiai, jog atrodė, kad kalbėtų apie ką nors nereikšmingo. - Naujomis tavo aukomis taps elementų valdytojai.

Elementų valdytojai. Šie Dantės ištarti žodžiai Salomėją privertė prisiminti, kaip kartą prieš maždaug dešimt metų su savo tėvais ir broliu buvo cirke. Nors ten ji matė daugybę žmonių atliekančių gyvybei ir sveikatai pavojingus triukus, bet labiausiai į atmintį įsirėžę tik ketvertas. Dvi merginos ir du vaikinai pademonstravę keturias pagrindines stichijas ir peržengę žmogaus galimybių ribas. Na bent jau taip tuo metu atrodė Salomėjai, nes ji dar niekada nebuvo nieko panašus regėjusi. Prieš maždaug trejus metus ji nutarė pasidomėti ta fantastiškąja ketveriuke, bet kad ir kaip stengėsi paieškos rezultatai metė kitus rezultatus. Lyg kažkas tyčia būtų pasidarbavęs ir ištrynęs duomenis apie elementų valdytojus. Galiausiai Salomėja pasidavė ir nusprendė negaišti bergždžiai laiko bevaisėms paieškoms. Jeigu kažkas nenori, kad juos surastų, tai ji tikrai nesikiš ne į savo reikalus, nes priešingu atveju tikriausiai įsivels į didelę bėdą.

- Jeigu jie žus, nebeliks ir manęs, nes tu sunaikinsi pasaulį,- staiga toptelėjo Salomėjai.

Iš pradžių jai atrodė, kad pasakė visišką nesąmonę, bet kiek vėliau mąstymas pasikeitė. Salomėja pagaliau suprato, kad Tajus ir ji nevieninteliai elementų valdytojai. Kad pasaulyje yra ir daugiau apdovanotų skirtingomis, unikaliomis, kurių niekas kitas neturi, galiomis. Atsivėrus akimis Salomėja ėmė manyti, kad išpildžiusi Dantės norą pakeis ateitį ir perrašys istoriją. O kai tai nutiks, ketvertas pranyks. Jų nebebus nei dabartyje, nei ateityje, iš kurios atvyko Salomėja. Tuomet niekas net neprisimins, kad kadaise tokie egzistavo ir šis piktavalis žmogus švęs pergalę.

- Manai man bent truputėlį rūpi, kas laukia jų, tavęs ir visos visatos?!