Kelias, vedantis į nežinomybę

16

- Manau, vadas nesupyks, kad truputį jus pakankinsiu,- pareiškė į elementų valdytojus žvelgdama nepažįstamoji.

Klausydamasi jos žemo balso, Linetė išgirdo kai ką keisto. Trumpa sekundės dalelytę jai pasirodė, kad atėjūnė apgailestavo dėl to, ką netrukus padarys. Ir tai Linetę privertė suprasti, kad tiesa yra kitokia nei jai ir Kirikui bandė parodyti į juos žvelgianti mergina.

"Ji čia ne savo noru." - staiga toptelėjo vandens valdytojai, kai ji pajuto greitą ir tvirtą dūrį į kaklą.

Netrukus į jos kraują pateko stiprių ir haliucinacijas sukeliančių vaistų. Nematomam priešui atakuojant organizmą, demsė pajuto tokį stiprų žvarbį, jog jai atrodė šis tuojau prasiskverbs iki pat kaulų. Lyg to būtų negana, tai dar smegenys ėmė žaisti su ja psichologinį žaidimą, kurio pagrindiniai veikėjai - Frostas, Alas ir Memdžeris.

Linetė matė trys nekaltai atrodančius paauglius, o ne suaugusius vyrus, kurie ne savo noru paaukojo gyvybes vandeniui. Tie žmonės, kurių protus buvo užvaldžiusi visiška tamsa, visomis išgalėmis bandė nuskandinti maldaujančią pasigailėjimo mergaitę.

Nors Linetė tą siaubingą sceną regėjo iš šalies, bet vis tiek juto, kaip skruostais tekėjo ašaros, o veidas užsiliepsnojo iš gėdos. Tuo metu, kai širdį draskė šie galingi jausmai, mergina norėjo pranykti nuo žemės paviršiaus. Šis troškimas buvo stiprus, bet jos įsitikinimai neleido padaryti pačios didžiausios nuodėmės ir nusižudyti žinant, kad tėvų žudikas taip liko neišaiškintas.

"Dar niekuomet nesijaučiau tokia silpna ir bejėgė." - mąstė Linetė didelėmis akimis dairydamasi aplink ir trokšdama, kad šis košmaras greičiau pasibaigtų ir praeitis liktų praeityje ten, kur jai ir vieta. "Taip norisi pripažinti, kad pralaimėjau ir maldauti pasigailėjimo. Galbūt, jei pasistengsiu, man pavyks įkalbėti nepažįstamąją nutraukti šias kančias?"

"Nejaugi dabar užuot kovojusi iki paskutinio kraujo lašo pasiduosi?" - pašaipiai mėlynojo elemento valdytojos mintyse klausė svetimas balsas. "Jeigu dabar tave tokią apgailėtiną ir silpną matytų Fatma ir Teiloras, tai numirtų iš gėdos."

Balsas, ankščiau bandęs priversti Linetę draugą palikti nelaimėje, dabar supykdė ją ir suteikė jėgų tęsti kovą su prisiminimų sukeltu skausmu.

"Neleisiu haliucinacijoms palaužti manęs." - pareiškė, atgavusi vidinę stiprybę mergina. "Nors šį kartą tu padėjai, bet tai nereiškia, jog užmiršiu, kad dar visai neseniai bandei mane užvaldyti."

- Jie negyvi,- vos krutindama lūpas, pašnibždomis kartojo tuos pačius žodžius Linetė it kokią maldą, kol siaubingi vaizdiniai išsisklaidė ir ji išsivadavo iš siaubingo košmaro.

Vos spėjus ašaroms išdžiūti ir skausmui pasitraukti į pačią tolimiausią sielos kertelę, Linetė išgirdo Kiriko verksmingą balsą. Klausydamasi jo žodžių, demsė paklaiko iš siaubo vien dėl to, kad jai netyčia buvo lemta sužinoti, kad kažkas norėjo sudeginti Kiriką gyvą.

"Nejaugi pasaulyje nebėra nei vieno žmogaus, kuris trokšdamas išgelbėti kitą įstumtų savo gyvybę į pavojų?" - tas klausimas, kurį pati sau uždavė mintyse, užgavo Linetės jautrią sielos stygą. "Kartais man atrodo, kad žmonės yra tarytum *svetimi, po savęs paliekantis tik krūvą lavonų ir trokštantis išžudyti visus likusius padarus, kurių nelaiko savais."

Pro žmogiškumą valdžiusį Linetę visą gyvenimą ūmai prasiveržė ilgai miegojusi tamsioji pusė. Iš pradžių mergina nepajuto nieko, bet vėliau, kai akys tapo demoniškomis ir juodesnėmis net už pačią tamsiausią naktį, o iltiniai dantys šiek tiek pailgėjo, ji pajautė, kaip blogis apnuodijo širdį ir sielą.

- Brangiai sumokėsi už tai, kad privertei Kiriką prisiminti skaudžią praeitį!- suriko Linetė atsigręžusi į merginą, stovinčią prie kairės stalo pusės, ant kurios buvo padėti du panaudoti švirkštai ir kelios plonos adatos.

- Tavo akys...- tespėjo pasakyti užpuolikė prieš užlūžtant balsui.

Nepažįstamosios bronzinės spalvos švelnių bruožų veidas akimirksniu pasidarė baltesnis už popierių, o giliose gintarinėse akyse sužibo lyg deimantai ašaros. Paklaikusi iš baimės būtybė, žvelgdama į demsės šiurpias, verčiančias kraują gyslose sustingti akis, puolė maldauti, kad mėlynojo elemento valdytoja nežudytų jos. Aukšta tvirto sudėjimo mergina lyg skęstantysis griebėsi šiaudo, kitaip tariant žadėjo akimirksniu išduoti Dantę ir pradėti dirbti Linetei.

Jausdama kiekvienoje savo kūno ląstelėje karaliaujančią tamsą, Linetė troško sužeisti nepažįstamąją taip stipriai, kad ši imtų raičiotis iš skausmo ir išsipurvintų ne tik rūbus, bet ir savo trumpus, garbanotus vario atspalvio plaukus. Visa pajuodusia širdimi demsė norėjo matyti priešės agoniją ir mėgautis svetimu skausmu, iki tol, kol pabus geroji pusė ir sąžinė privers neapkęsti savęs pačios. Linetė taip stipriai troško pasiduoti aklinam blogiui, paskęsti jame, užsimiršti, kad net skaudėjo. Nors nematomi durklai smigo į kraujuojančią širdį ir sielą, seidlumietė prisivertė net piršteliu nepaliesti nepažįstamosios.

"Tau pasisekė, kad man gali būti naudingesnė gyva nei mirusi."- mąstė demsė, akimis sekdama kiekvieną garbanės žingsnį. "Jei Kirikas neregėtų haliucinacijų ir tu nebūtum vienintelė, galinti nutraukti jo kančias, mielai pasiduočiau monstrui, tūnančiam manyje."

Keliolika sekundžių Linetė aršiai kovojo, kol galiausiai jai pavyko visiškai pažaboti tamsiąją pusę. Nejausdama tokio stipraus noro žudyti kaip ankščiau, mergina pasielgė kitaip nei nuo pat gimimo buvo mokomi visi demonai, demsai bei kiti padarai, savyje neturintys nei lašelio šviesos. Ji pasirinko ne žudymą, o gyvybės išsaugojimą.

Linetei priėmus vieną sunkiausių sprendimų gyvenime juodos akys, neturinčios baltymų pakeitė spalvą ir tapo normaliomis, o aštrūs dantys, skirti maistui sugriebti ir plėšyti mažumėlę pasidarė trumpesnį ir atbuko.

- Koks tavo vardas? - tik pažabojusi tamsiąją savo pusę, vandens valdytoja drįso užduoti šį klausimą.

- Azūrė...- merginos balsas virpėjo iš baimės, sukausčiusios kiekvieną jos kūno dalelę. - Azūrė Dankan.

- Atidžiai klausykis manęs, Azūre, nes antrą kartą to paties nekartosiu,- net ir po išvaizdos pokyčių demsės balse buvo galima jausti kruopelytę pykčio. Šis beveik visiškai pažabotas jausmas bet kuria akimirka galėjo vėl sustiprėti ir tapti galingu bei pavojingu ginklu. - Duosiu tau penkias minutes laiko. Jeigu per šį laiką nesuleisi Kirikui kažko, kas nutrauktų jo nesibaigiančius regėjimus, priversiu tave pasigailėti, kad gimei!

Kai drebėdama iš baimės Azūrė išskuodė iš kambario greičiau už vėją, Linetė pajuto, kaip pykčio likutis iki šiol nuodijęs gyvenimą, subyrėjo lyg smėlis tarp pirštų ir jos širdį šturmavo džiaugsmas. Svaigi lyg vynas euforija ją akimirksniu apsvaigino ir pakylėjo iki dangaus.

- Aš nesu išsigimėlė!- sušuko mergina iš visų jėgų. - Tėvai sužinoję, kad man pavyko įjungti demoniškumą, didžiuotųsi manimi,- sukdamasi ratu Linetė nuoširdžiai juokėsi.

Linetė džiūgavo it maža mergaitė, kuriai kažkas padovanojo irisinį saldainį, nes jos tamsioji pusė pagaliau pabudo. Mėlynojo elemento valdytoja jautėsi nuostabiai žinodama, kad jos nuo kitų demsų nebeskiria tokia gili praraja kaip ankščiau.

Prieš daugelį metų mokydamasi demonų mokykloje, Linetė buvo pravardžiuojama angelėliu. Žmonių vaikai šį žodį būtų laikę savotiškų pagyrimų, o štai demonų... Jie kaip ir jų tėvai, seneliai buvo įsitikinę, kad nėra nieko blogiau nei gimti angelu ar turėti panašią į jo širdį.

Nors Linetė Arkadaš nei truputėlio nebuvo panaši į mielą, šviesiaplaukę merginą, vilkinčia trumpą, baltą suknelę ir turinčia du pieno baltumo gulbės sparnus, elgėsi labiau angeliškai nei demoniškai. Kadangi ji buvo šiam žiauriam ir negailestingam pasauliui per švelni ir gera, ne savo noru buvo priversta pajusti emociškai gniuždantį skausmą, širdyje degančią neapykantos ugnį ir didžiulę gėdą.

*Svetimi - tai yra labai pavojinga ateivių rasė, apie kurią buvo sukurta daug filmų. Pirmasis ir turbūt geriausiai žinomas filmas yra "Svetimas" (Alien).