Kelias, vedantis į nežinomybę

31

Siuzanai ir Džanui nespėjus iššaukti savo pavojingas galias, nepažįstamasis pavirto maždaug pusmetrio ilgio ir pločio metaliniu driežu, savo išvaizda primenančiu chameleoną. Greitą šviesiaplaukio vyro transformaciją į mutantą vainikavo akių metamorfozė. Iš pradžių buvęs smaragdo žalumo sielos veidrodis ne tik pakeitė savo forma ir tapo panašesnės į roplio nei žmogaus, bet ir apsitraukė granato raudoniu.

Milžiniško driežo akys it kulkos įsmigo į vis dar aukštyn šokinėjančius energingus vilkolakius. Kol elementų valdytojai nuostabos kupinomis akimis dirstelėjo tai į metalinį padarą, tai į pilkius, įvyko kažkas keisto ir protu nepaaiškinamo. Dar neseniai troškę keršto padarai tarytum pajutę kažką negero, nustojo šokinėti ir paskubomis apsisukę nuskuodė lenktyniaudami su vėju miško pusėn.

Keistasis padaras vien savo pasikeitimu išvaikęs vilkus lyg mažus vaikus iš žaidimų aikštelės, nebandė privilioti į jį baimės ir susidomėjimo kupinomis akimis žvelgiančių įsimylėjėlių. Jis paprasčiausiai stebėjo juodu smalsiu ir šiurpiu savo sielos veidrodžiu, tarytum vertindamas ir bandydamas surasti judviejų silpnąsias vietas. Roplys vienu spoksojo į Siuzaną ir Džaną savo ypatingomis vienu metu galinčiomis žvelgti į skirtingas puses akimis porą minučių, kol galiausiai prarado susidomėjimą. Pradėjęs nuobodžiauti driežas iškišo rausvą, dvišakį it gyvatės lietuvį. Nekreipdamas dėmesio į jį tebespoksančius ir praradusius amą bendražygius, mutantas lėtai pradėjo praustis savo padengta kibiais lyg varnalėša spygliukais padengtą beplaukį kūną.

- Tu buvai teisus, Džanai,- per vėlai žaliojo, žemės elemento valdytoja suvokė, kad jie sekdami paskui vilkus, padarė didelę klaidą. Trokšdama padėti tam, kuriam pagalbos nereikėjo, įstūmiau mus į pavojų,- paskutiniams ryžto ir drąsos trupiniams išblėsus, merginos širdį vėl sukaustė ledinis šaltis ir baimė.

Staiga apakinta dviejų galingų ir vis stiprėjančių jausmų, Siuzana žengė žingsnį atgal ir išgirdo, kaip po jos kojomis sutraškėjo sausa šakelė.

Metalinis padaras išgirdęs tą menką garselį nustojo praustis ir pažvelgė į Siuzaną neapykantos kupinu žvilgsniu. Nuo jo merginai net pašiurpo oda.

Tą pačią akimirką, kai žemės valdytojos širdį sukaustė baimės banga, piktasis gyvūnas atliko milžinišką šuolį žemyn. Nespėjus Siuzanai iš burnos išsiveržti nuostabos kupinam šūksniui, šuolininkas, lengvai ir grakščiai nusileidęs jai už nugaros, pasinaudojo savo neeiliniu talentu dar kartą.

Pajutusi stiprų smūgį į nugarą, rudaplaukė vos neprarado pusiausvyros. Širdžiai ėmus daužytis daug smarkiau nei prieš kelias akimirkas, o odai akimirksniu tapus baltai lyg popieriaus lapas, padaro nagai akimirksniu susmigo į merginos rūbus. Pavertęs juos skarmalais, monstras aštriąsias savo letenų dalis susmeigė lyg adatas į neapsaugotą odą.

Kraujui pradėjus srūti iš sužalotų vietų upeliais, Siuzanai iš burnos išsiveržė skausmo ir siaubo kupinas klyksmas, o iš smaragdinių akių pabiro ašaros.

Jausdama, kaip pavargęs ir sužeistas kūnas ėmė degte degti, mergina melsdamasi, kad iš pradžių atrodžiusi lengva lyg plunksnelė pabaisa nepradurtų vidaus organų sukando dantis ir ryžosi beprotybei. Ji nepaisydama skausmo, ėmė bandyti nuo savęs nusipurtyti užpuoliką. Bet kas kartą jai krustelėjus, driežo metaliniai nagai vis giliau ir giliau susmigdavo į odą. Gėla supančiojusi nematomomis grandinėmis, sužeistąją staiga tapo tokia stipri, jog atjungė nervus. Tą lemtingą akimirką, kai kūną suparalyžiavo, žemės valdytoja netekusi pusiausvyros suklupo ir krito ant pilvo. Nors Siuzana ir suprato, kad galingas smūgis turėjo atverti naujų žaizdų, bet nejautė net menkiausios gėlos užuominos.

- Neleisiu tau nužudyti Siuzanos!- suriko Džanas prieš pat iššaukdamas vėją, kuris jėga atplėšė nagais įsikabinusį į Siuzanos kūną driežą.

Kovodama su širdyje staiga užgimusiu troškimu pasiduoti beveik ją visiškai savajame glėbyje paskandinusiai tamsai, Siuzana išgirdo, kaip stipriai atsitrenkusio į medį, vienas po kito ėmė lūžti metalinio driežo kaulai. Jei mergina nebūtų buvusi paralyžiuota tikriausiai jos veidą būtų nutvieskusi šypsena, kad priešas daugiau niekam niekada nebepakenks, bet dabar nekrustelėjo net menkiausias jo raumenėlis.

Beveik nieko nematydamas per sūrias ašaras ir jausdamas, kaip krauju sruvo širdis Džanas pasilenkęs žvelgė į leisgyvę mylimąją. Nors krutinę varstė begalinis skausmas, bet vaikinas neįstengė atplėšti akių nuo iš merginos žaizdų tekančio kraujo. Su lig kiekvienu lašu vis labiau Džano širdyje silpo rusenanti trapi viltis, kad Siuzana išliks gyva.

- Siuzana... - ištarė auksaplaukis vos įstengęs atplėšti akis nuo gilių kone mirtinų žaliaakės žaizdų ir pažvelgti į brangų, išblyškusį veidą.

Viename vieninteliame jo ištartame žodyje sutilpo daugybę skirtingų jausmų persipynusių nematomomis gijomis. Nors pilkakio pasaulyje šėlę visi jausmai buvo stiprus, tačiau nei vienas iš jų neįstengė lygiuotis skausmo prišauktai tamsai, kuri tik ir laukė ištiesusi rankas, kol vienišas karys pagaliau pasiduos ir pripažins savo pralaimėjimą. Dalis Džano troško amžiams užgesinti paskutinę vilties kibirkštėlę ir paskęsti neblėstančio skausmo liūne, bet kita jo pusė vis dar jį vertė naiviai lyg vaiką tikėti, kad Siuzana pajutusi jį iš vidaus žudančia gėlą, begalinį liūdesį, trokštantį savo glėbyje amžiams paskandinti, meilę, atėmusią sielos ramybę ir ilgesį... Ilgesį, kurį galėjo numalšinti tik jos buvimas šalia, įveiks neįveikiamą mirtį ir vėl sugrįš pas jį.

Džanas kovodamas suvis stiprėjančia ir jį vis labiau gniuždančia tamsa, atsitiesė ir lėtai priėjo prie merginos. Jis pritūpė šalia ir lyg bijodamas, kad nuo vieno neatsargus judesys sužeis Siuzaną, labai atsargiai palietė jos dar nespėjusią atšalti ranką ir pabandė užčiuopti pulsą. Nors vaikinas atkartojo tai, ką buvo įsidėmėjęs per pirmosios pagalbos pamokas mokykloje, tačiau nepajuto net menkučio širdies dūžio. Auksaplaukis žinojo, kad tai galėjo reikšti tik vieną, bet vis tiek nenorėjo tikėti tuo, kas akivaizdu.

Užuot pamažu bandęs priprasti prie skaudžios tiesos, vaikinas sutelkė dėmesį į žalias praradusias gyvybingumą ir ėmusias stiklėti žalias, mylimas akis. Žvelgdamas į jas Džanas jautė arba bent jau manė jaučiantis, kad Siuzana žvelgdama į pasaulį visa širdimi troško neišeiti, nors ir puikiai suprato, kad jai gyventi skirtas laikas ėjo į pabaigą. Nors ir privalėjo iš visų jėgų stengtis nepuoselėti tuščių vilčių, kad Siuzana įstengs įveikti mirtį, bet niekaip nenorėjo užgesinti silpnai rusenančios liepsnos, saugančios nuo savigraužos ir tamsesnės už bežvaigždę naktį ateities gniaužtų.

Vien nuo minties, kad netrukus vėl prislėgs sunki netekčių našta ir privers kęsti prilygstančias nesibaigiančiai agonijai kančias ir trokšti mirties šiurpo oro valdytojo oda.

Kai po kurio laiko ašaros išdžiuvo, o akys nuo verkimo ėmė griaužti lyg į jas būtų patekę smėlio, Džanas pastebėjo, kaip merginos akių ištryško dvi didelės ašaros. Jos tekėdamos skruostais, suspindo žalia spalva, simbolizuojančią žemės elementą.

Ūmai nuostabai užgožus kitus jausmus, Džanas išgirdo, kaip kažkas tyliai sušlamėjo. Tas menkutis garsas sugebėjo skaudančioje ir kraujuojančioje širdyje priversti užgimti smalsumo daigelį, kuris kone akimirksniu ėmė augti ir stiebtis aukštyn. Kurį laiką pilkaakis bandė nustumti šalin tą naują jausmą, bet galiausiai pasidavė ir lėtai pakilo. Jausdamas, kaip kojas ėmė dilgčioti lyg šiomis ūmai būtų ėmusi tekėti elektros srovė vaikinas pažvelgė į netoliese buvusią tuopą. Iš pradžių jis nieko nepamatė neįprasto, bet prabėgus keletai sekundžių kai laja lyg papūtus vėjui sujudėjo ir šakos aplipusios primenančiais klevo lapais, kurių viršutinė pusė žalia, o apatinė - sidabrinė ir padengta baltais plaukeliais, ėmė viena po kitos stiebtis. Tačiau ne į viršų, o žemyn ir artyn judviejų. Kol Džanas didelėmis akimis spoksojo į keistąjį motinos gamtos vaiką, jo šakos tarytum vijokliai apsivijo aplink Siuzanos kūną, lengvai jį pakėlė ir atsargiai pritraukė prie savo žalsvai pilko kamieno. Tą pačią akimirka, kai sužeistoji prisilietė prie medžio kamieno tarp judviejų užsimezgė keistas ir protų nesuvokiamas ryšis.