Kelias, vedantis į nežinomybę

28

Saulės spinduliams nuspalvinus lyg dažuose išmirkytiems teptukams visus pasaulio kampus, ryškiomis, šviesiomis spalvomis, pilkiai savo laukine kalba ėmė apie kažką diskutuoti. Aštuoni gyvūnai skleisdami garsus, kurių jokio žmogaus ausys nebūtų iššifravusios, greitai, bet tuo pačiu ir elegantiškai apsupo Siuzaną ir Džaną iš visų pusių. Geltonakiai padarai išsirikiavę aplink juodu buvo mažiausiai kelis kartus didesni už normalius vilkus.

Pilkakailiai žvėrys ūmai nusprendę baigti savo pokalbį, pradėjo savo ilgų ir aštrių lyg skustuvo ašmenis dantų demonstraciją. Regėdama jų mados šou, mergina vos nenualpo iš baimės. Žiūrėdama į padarus, kurių bijojo didžiąją gyvenimo dalį lyg velnias kryžiaus, Siuzana būgštavo daug labiau ne tada, kai stovėdama raganos lūšnelėje žvelgė į juodaplaukę moterį. Būtybę, troškusią pralieti jos ir Džano kraują.

Jei kas nors Siuzanos būtų paklausęs, kaip ji jaučiasi, tai ji žvelgdama pačiai didžiausiai savo baimei į akis, nebūtų niekaip įstengusi atrasti tinkamų žodžių nupasakoti savo jausmams.

Matydama saulės šviesoje akinančiai žybsinčias baltas iltis, nejučia mergina susimąstė, ar jos galėtų perkąsti net tik odą, bet ir be vargo sutrupinti kaulus.

Nespėjus detaliai išanalizuoti nuožmiai kovai paruoštų dantų, iš plėšrūnų nasrų pradėjo dribti baltos ir šlykščios putos. Jos be perstojo varvėdamos ant žemės tik per plauką neištepė nei Siuzanos, nei Džanorūbų.

Stebėdama šiurpą keliančią vilkų seilėjimosi sceną, pačiu netinkamiausiu metu Siuzana prisiminė tėvų pasakojimus apie pasiutusius gyvūnus, kurių vienas įkandimas ar įdrėskimas galėjo aptemdyti protą. Anuomet, kai žemės elemento valdytoja nestovėjo taip arti mirties kaip dabar netikėjo, kad žmonės galėjo nuo menkiausio pasiutlige sergančio padaro grybštelėjimo išprotėti, tačiau šiuo momentu... Šiuo vienu iš kraupiausių gyvenimo momentų, tai atrodė labai reali grėsmė.

Merginos protą užvaldžiusios baimės nei kiek nesilpnino ir žinojimas, kad jai ir oro valdytojui būtų pakakę tik ištiesti į kairę arba dešinę rankas, jog be jokio vargo galėtų pasiekti netoliese buvusių pilkakailių rūškanus snukius.

Sustingę it statulos ir pasiruošę šuoliams, septyni žvėris kantriai laukė, kol pats stambiausias iš būrelio duos ženklą pulti. Alfai nespėjus net letenos pajudinti, pasigirdo kurtinantis šūvio garsas ir gailus cypimas. Šie du garsai mūsų ir pilkių širdyse akimirksniu pasėję paniką, merginos ir vaikino aidėjo ausyse dar ilgai. Kol jiedu bandė pasipriešinti baimės demonui ir sulėtinti širdies plakimą, pilkakailiai atsižadėjo savo nedorų ketinimų ir nubėgo prie savo sužeisto draugo. Tą akimirka, kai jie paliko Siuzana ir Džaną ramybėje, iš visų pusių apsupo savo parkritusį ir sunkiai sužeistą bičiulį.

Baimei kausčiusiai kūnus atsitraukus, elementų valdytojai suprato, kad net tokie žiaurūs padarai kaip vilkai dėl saviškių buvo pasiryžę net galvas palydėti.

Kai paskutinį kartą pilkis įkvėpė į plaučius deguonies, mirtis nusprendė nutraukti jo agoniją. Omegai, vienišam vilkui, kuris visą laiką kiek regėjau laikėsi atokiau nuo saviškių, atvirtus žmogumi, Siuzana ir Džanas suprato, kad jis buvo ne šiaip vilkas, o vilkolakis. Padaras, dažnai minimas žemės gyventojų kurtuose fantastinėse istorijose ar serialuose.

Vilkai, regėję trumpą padaro metamorfozę į tamsiaplaukį vyrą, kelis kartus sielvartingai sukaukė. Viena akimirka merginai žvelgiant į šaltakraujus žudikus net pasirodė, kad iš jų akių byrėjo ašaros. Nors gal tai buvo viso labo tik jos proto sukurta iliuzija, verčianti matyti tai, ką Siuzana tą akimirka norėjo išvysti. Kad ir kokia būtų buvusi tiesa ji niekaip nebūtų pakeitusi fakto, kad geltonakiai gyvūnai skyrę vos porą minučių atsisveikinimui su bendražygiu nuskuodė tolyn.