Kelias, vedantis į nežinomybę

22

Čili pipirų maniakė porą minučių tampė piktą katiną už ūsų, tyčia bandė negeležinę Kiriko kantrybę. Nors jos elgesys siutino, bet vaikinas iš paskutiniųjų stengėsi susivaldyti ir nepapurtyti Azūrę vien tam, kad išgautų trokštamą atsakymą.

Tą pačią akimirką, kai demsė patikėjo, kad geruoju mergina neprabils, ši pagaliau teikėsi pradėti kalbėti.

- Jūsų draugus Volteris įstūmė pro magiškuosius vartus, nes troško, kad šie atsidurtų blogoje vietoje ir atsisveikintu su lengvu ir nerūpestingu gyvenimu.

Linetei ir Kirikui išgirdus tą vieną vienintelį sakinį, iškilo daug daugiau klausimų nei prieš minutę, kai nežinojo beveik jokių detalių apie dviejų elementų valdytojų paslaptingą dingimą.

Pasipylus judviejų klausimams it iš gausybės rago, Azūrė iš jų išsirinko tik keletą. Nors pašnekovai tikėjosi iš jos gauti daugiau žinių, bet teko tenkintis tuo, ką pavyko išpešti.

Per Azūrės monologą, kurį kartkartėmis nutraukdavo elementų valdytojai norėdami kažką naujo sužinoti ar pasitikslinti seną informaciją, jie sužinojo, kad blogą vietą jos gyventojai vadino Elementeriumu. Tai pat judviejų negausias žinias apie svetimą ir gruobonišką pasaulį papildė tai, jog jis buvo sudarytas iš keturių atskirų pasaulių: Vatero - vandens ir ledo, Firelo - ugnies, Earto - žemės ir Airo - oro. Pasak Azūrės, kiekviename iš mažųjų pasaulių egzistavo antgamtiniai padarai, kurie prieš daugelį šimtmečių paliko žmonių pasaulį. Jie taip buvo priversti pasielgti ne tik nuolatos besikeičiančių žmonių gyvenimo sąlygų, bet ir vis mažesnio žmonių tikėjimo mitais.

Baigusi pasakojimą apie Linetei ir Kirikui net akies krašteliu neregėtą pasaulį, Azūrė užsiminė, kad į Elementeriumą gali patekti tik elementų valdytojai ir pakviestieji. Jos pašnekovams panorus sužinoti, kas - tie pakviestieji, mergina buvo priversta užsiminti, kad kartkartėmis panaudojęs savo galią, Dantė O'Nilas priversdavo mirtinguosius surasti kruopščiai paslėptus ir puikiai saugomus portalus. Lyg to būtų negana, jis sudarydavo tinkamas aplinkybes, kad žmonės galėtų peržengti plonytę ribą skiriančia du vieną į kitą visiškai nepanašias planetas.

Nei vienam Azūrės pašnekovų nespėjus paklausti, ar pakviestieji po kurio laiko gali grįžti į žemę, ji pareiškė, kad rasti kelią iš Elementeriumo ir išvysti pačioje jo širdyje esančią Soulero šventyklą gali tik išrinktųjų penketas.

- Kaip Dantė įstengė pereiti visą Elementeriumą?- merginai užbaigus pasakojimą, Linetė ryžosi ją dar šiek tiek pakamantinėti, nes buvo smalsu sužinoti daugiau apie paslaptingą žmogų troškusį ją surasti.

- O'Nilas trokšdamas apsisaugoti nuo negandų panaudojo savo galią. Dvasios elemento pagalba jis vienus kitų neapkenčiančius priešus pavertė draugais,- Azūrė trumpam nutilo, kad galėtų pasilsinti viršvalandžius dirbantį liežuvį bei gerklę. - Prisimeni patarlę, kurioje sakoma, kad draugą reikia laikyti arti, o priešą dar arčiau?

Linetė linktelėjo galvą.

- Būtent taip pasielgė ir Dantė visa savo supuvusia širdimi ir pajuodusia sielą panoręs, kad antgamtiniai padarai šokinėtų pagal jo dūdelę,- mergina toliau tęsė savo kalbą. - Linete, ar žinai kaip taviškiai vadina Dantę?

- Hmm...- pirmą kartą gyvenime Linetė nuoširdžiai gailėjosi, kad mokydamasi mokykloje ne itin domėjosi būtybių, kilusių iš Sirijaus žvaigždės, istorija. - Nežinau, bet tikiuosi, kad tu man pasakysi.

- Adamu Kalsteriu.

Šie žodžiai demsei buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Smarkiai pritrenkta žinios ji niekaip neįstengiau patikėti, kad tas pamišęs mokslininkas nemirė demsų sukilimo dieną ir sugebėjo išnešti sveiką kailį, kai daugybę jo pakalikų bandydami sulaikyti naująją rasę galvas palydėjo.