Kelias, vedantis į nežinomybę

30

"Nesitikėjau, kad bandysi nuslėpti savo mintis."- ūmai pareiškė Zereidė. "Tik gaila, kad bandydama nuo manęs nuslėpti tiesą pati ją parodei. Nors tai truko tik kelias akimirkas, bet aš supratau, jog tą knygą galėjo gauti Kirikas."

Išgirdusi jos žodžius mergina pajuto, kaip kūną išpylė šaltas prakaitas, o širdį perliejo siaubo banga.

"Ne, jis tikrai negalėjo gauti jos."- Linetė desperatiškai bandė įtikinti ir save, ir Zereidę.

"Na, nesvarbu vėliau išsiaiškinsiu."- bet balso tonas išdavė, kad demonei tai - nepaprastai svarbu.

"Ji meluoja."- pamanė Linetė.

Staiga ji savo galvoje išgirdo moters juoką. Beveik tą pačią akimirką medalionas ėmė deginti kaklą. Jis nei iš tolo nepriminė to skausmo, kuris užplūdo prieš išvystant Zereidės prisiminimą ir išblėso, vos šiam pasibaigus. Pastarasis taip stipriai degino odą, jog sidabraplaukė nutarė nutraukti rodos, niekada nesibaigsiančias kančias nutraukdama nuo kaklo papuošalą.

Kai ranka palietė medaliono grandinėlę, mergina pajuto, kaip nematomi skausmo liežuviai lyžtelėjo jos delną. Iš pradžių tas jausmas priminė tą, kuris užplūsdavo, kai nukrėsdavo silpna elektros srovė, bet vėliau jis ėmė stiprėti ir plisti po visą kūną.

"Kas po galais čia vyksta!?"- mintyse suriko Linetė.

Nors ir jautė, kad akyse kaupėsi ašaros iš visų jėgų stengėsi jas užgniaužti, nes nenorėjo pasirodyti silpna.

"Tu per ilgai nešiojai mano medalioną."- atsakė Zereidė.

"Ne, jis ne tavo."- ėmė prieštarauti Linetė. "Šis papuošalas priklausė Azūrės draugei Snieguolei."

"Ar kada susimąstei, iš kur ji gavo tą keistą papuošalą?"

Kelias akimirkas demonė palaukė, bet taip ir nesulaukusi atsakymo vėl prabilo.

"Tai aš pasirūpinau, kad Snieguolės mylimasis Arkasas savo brangiausiajai padovanotų šį papuošalą. Toji apsvaigusi iš meilės kvailė priėmė dovaną ir netgi ugnies valdytojui leido užsegti ant kaklo medalioną."

Akimirkai Linetė pamiršo skausmą ir prisiminė, kaip nieko blogo neįtardama paėmė iš Azūrės rankų papuošalą ir paprašė jį užsegti. Atminė, kaip šaltas pilkai baltas trikampis ir palietė jos odą ir Kiriko prisilietimą, privertusį širdį plakti smarkiau.

Prieš akis vėl išvydus mylimąjį suspaudė širdį. Ir kol nepajuto, kaip sudrėko skruostai, nesuvokė, kad pravirko.

"Bet man taip ir nespėjus su jos sielą užmegzti ryšio, Arkasas nužudė Snieguolę." - visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kad Linetė pasidavė skausmui demonė kalbėjo toliau. "Tačiau šį kartą bus kitaip, nes tu šaukeisi tamsos. Norėjai būti nemažiau bloga nei kiti demonai, o aš atsiliepiau į tavo šauksmą. Padėjau pažadinti tavo tamsiąją pusę."

- Nutilk!- iš kažkur atradusi savyje jėgų Linetė garsiai suriko ir iš visų jėgų patraukė į save grandinėlę. Bet ši nenutrūko. O kuriam laikui užgožtas stiprių jausmų fizinis skausmas sustiprėjo taip, jog mergina neįstengė sulaikyti iš burnos besiveržiančio klyksmo.

"Viskas būtų pasibaigę tuo, kad kartais jaustum stiprų norą ką nors sužeisti, jei nebūtum priėmusi Snieguolės palikimo. Dabar gali tik kaltinti save, kad priėmei dovaną, užmezgei su manim ryšį, o galiausiai apakinta begalinio skausmo įsileidai mane į savo kūną. O netrukus dėl manęs paaukosi savo gyvybę."

"Ne!- sušuko Linetė. "Jau geriau pati mirsiu, bet neleisiu tau likti gyvai."

Kadangi nenorėjo, kad Zereidė ankščiau laiko jai sutrukdytų, tyčia apsimetė, jog negali galvoti apie nieką kitą išskyrus skausmą. Nors ir savo galvoje girdėjo demonės balsą vis raginantį pasakyti, ką sugalvojo, mergina tylėjo. Pajutusi, kad daugiau nepavyks nuslėpti tiesos, suskaičiavo iki dešimties privertė save atsiriboti nuo skausmo, patikėti, jog negirdi Zereidės ir iššaukti savo galias. Kaip ir tuomet, kai norėjo nužudyti hidrą, suteikė savo elementui mažyčio mėnulio pavidalą.

"Nedaryk to!"- ūmai paklaikusi iš baimės suriko demonė.

Bet Linetė jos neklausė ir visą galią nukreipė į medalioną.

Energijos rutuliui sutrūkus, papuošalą užliejo stipri vandens banga, ledinių varveklių kruša ir karštų garų lietus. Nuo stipraus smūgio trikampis ir jį laikiusi grandinėlė sutrūko, o Linetė susmuko. Staiga stipriam skausmui perskrodus krutinę, ji suklykė. Aidui atkartojus šį garsą, pamatė, kad jai iš burnos ėmė lįsti balzganas energijos sūkurys. Jis be pertojo muistėsi lyg tikėdamasis rasti į ką įsikabinti, kad nereikėtų palikti kūno. Bet taip ir nerado nieko, kas būtų padėjęs jį išlaikyti viduje.

Atgavęs laisvę sūkurys pamažu vis darėsi panašesnis į moterį.

Po kurio laiko, kai keistoji metamorfozė baigėsi priešais save Linetė pagaliau išvydo tikrąja Zereidę. Ji atrodė beveik lygiai tai pat, kaip ir tuomet, kai matė stovinčią su Kailu. Tik šį kartą moteris buvo blyški kaip vaiduoklis ir vilkėjo žemę siekiančią baltą suknelę. O veidą ir sidabrinius plaukus slėpė po sniego baltumo gobtuvu.

Staiga Zereidė nusiėmė gobtuvą ir pažvelgė į Linetę demoniškomis akimis. Paprasto mirtingojo akys nebūtų įžvelgusios jose blyksinčių švieselių, Paukščių Tako galaktikos kontūrų, bet mėlynojo elemento valdytoja puikiai juos matė.

- Šį kartą tu laimėjai, Linete Arkadaš, bet kitą kartą aš švęsiu pergalę,- nors demonės balsas buvo kupinas neapykantos, o akys svaidė žaibus, mergina šypsodamasi nubraukė sau nuo kaklo papuošalo liekanas ir atsargiai atsistojo.

Nors jos kojos ir drebėjo, o akys merkėsi, Linetė nenorėjo pasiduoti ir leisti pasprukti Zereidei. Ji netgi pabandė iššaukti savo galias, bet vietoj išsvajotojo mėnulio išvydo tik mažytę melsvą bangelę, kurios tikrai nebūtų pakakę pribaigti priešininkei.

Nežinodama, ką daryti, kad demonę kuo ilgiau užlaikytų žmonių pasaulyje, Linetė pabandė sviesti į savo kūrinį, bet šis taip ir nepasiekęs tikslo ištiško į šalis. O jai pačiai ėmė svaigti galva.

- Tu per silpna mane įveikti,- juokdamasi pasakė Zereidė.

- Galbūt Linetei ir nepakanka jėgų tave nužudyti, bet man tikrai jų nepritrūks,- išgirdusi pažįstamą balsą demonė pažvelgė į atėjūną.

- Kailai...- tespėjo pasakyti Zereidė prieš pajusdama, kaip drabužius ėmė laižyti liepsnos.

- Jo vardas ne Kalais, o Kirikas,- ištarė vandens valdytoja prieš pajusdama, kaip žemė ėmė slysti iš po kojų.

Nespėjus pargriūti, mergina pajuto, kaip ją apglėbė šiltos mylimojo rankos.

- Prašau, daugiau nepalik manęs pusiaukelėje ir leisk tau padėti, nes drauge mes stipresni.

Tespėjo išgirsti Linetė prieš pasiduodama nuovargiui ir užmerkdama akis.