Kelias, vedantis į nežinomybę

25

Nors ir labai nenorėjo dar kartą patirti to paties, bet Linetė buvo priversta sugrįžti į tą pačią dieną, kai pati to nesuvokdama įsileido į savo kūną Zereidę. Realybėje demsei teko paaukoti visas jėgas, kad įveiktų hidrą, o štai čia sapne užteko vieno vienintelio varveklio, kad sunaikintų legendinį ir beveik nesunaikinamą padarą.

Ji nenorėjo atsigręžti į savo bendražygius, nes žinojo, kad vėl išvys tą klaikų vaizdą, kurį kartkartėmis susapnuodavo košmaruose, bet vis tiek lyg bevalė marionetė buvo priversta daryti tai, ko norėjo ją valdantis nematomas lėlininkas. Savo košmare mergina neišvydo nei Siuzanos su Džanu, nei jų gyvybės išgelbėjusios paslaptingosios tamsiaplaukės nepažįstamosios. Ten nebuvo net Dantės, kurį su Zereidės pagalbą nužudė. Vienintelis žmogus, kurį Linetė išvydo gulintį kraujo klane buvo Kirikas.

Linetė žinojo, kad tai negali būti tiesą, nes dar vakar matė Kiriką gyvą, bet širdis jos neklausė ir vertė vėl jausti tą siaubingą ir sielą draskantį skausmą. Nežinodama, kaip numalšinti tą monstrą be perstojo iš jos čiulpiantį gyvastį, mėlynojo elemento valdytoja priėjo prie sužeisto vaikino. Ji pabandė užčiuopti jo pulsą, bet net menkiausio širdies dūžio nepajuto. Netekusi vilties Linetė pajuto, kai ašaros pabiro iš akių, o širdį kažkas labai stipriai suspaudė. Tas skausmas buvo toks stiprus, kad ji niekaip neįstengė užgniaužti klyksmo. Tuomet mergina netekusi jėgų susmuko. Sidabraplaukė nepatogiai klūpėjo prie įėjimo į šventyklą, kol pajuto, kaip nematomosios jėgos gniaužtai atsilaisvino, nustojo taip stipriai skaudėti širdį ir nesijautė tokia silpna kaip prieš kurį laiką. Atgavusi šiek tiek stiprybės, Linetė sukrutėjo, pabandė atsistoti. Kojos buvo nutirpusios, todėl prireikė daugiau pastangų nei įprastai norint atlikti šį paprastą veiksmą. Galiausiai, kai įstengė pakilti, paraudusiomis ir degančiomis ašarų akimis ji pažvelgė į visai šalia gulintį Kiriką.

- Prašau, nepalik manęs, Kirikai,- tyliai kuždėjo mergina.

Šie žodžiai skambėjo beveik lygiai tai pat kaip ir tie, kuriuos ji sakė, kai iš tiesų regėjo mirusį mylimąjį. Tik kažkodėl anuomet netarė jo vardo, nes žinojo, kad Kirikas jos balsą atpažintų būdamas bet kuriame pasaulyje. O kodėl šį kartą ji elgėsi kitaip? To Linetė nežinojo, bet ir neketino mėginti išsiaiškinti, nes tai atrodė visiškai nesvarbu.

- Privalai savo pažadą tesėti. Jai tavęs nebus šalia, aš visiškai palūšiu,- ne ką garsiau nei prieš tai kalbėjo Linetė.

Staiga ją supančio pasaulio vaizdas ėmė nykti, o jo vietą vis labiau užimti aklina tamsa. Merginos širdį žalojęs skausmas kažkur dingo. Linetė žinojo, kad turėtų bijoti tokios tirštos ir visiškai neperregimos juodumos, bet kažkodėl jautėsi saugi lyg joks pavojus neketintų užklupti. O tai buvo keista, nes vandens valdytojai tamsa asocijavosi su blogiu.

Po kurio laiko bekraštę juodumą perskrodė šviesos spindulys ir sidabraplaukė pajuto, kaip jos vokai ėmė merktis.

~*~*~*~*

Išaiškėjus tiesai, Nefretas patraukė nuo merginos kaktos ranką, kad pagaliau nutrūktų jos sapnuojamas košmaras ir kančios baigtųsi. Bet jo neužklupo džiaugsmas kaip tikėjosi. Vienintelis jausmas, kurį juto vaikinas buvo pyktis. Šis nenuorama demonas vertė tamsiaplaukį nekęsti savęs, kad įskaudino Linetę. Negana to, jis dar piktdžiugiškai juokdamasis priminė tai, kad bijodamas, jog Chuljeta neimtų jo bijoti, melavo jai. Nuslėpė ne tik savo tikrąjį veidą, galias, dėl kurių daugybė antgamtinių būtybių jo bijojo, bet ir prisistatė kaip ir visiems žmonėms, kurių neketino prisileisti per ne lyg arti, Nefreto vardu. Vėliau tamsiaplaukis gailėjosi savo poelgio ir troško pamažu prasklaidyti melo šydą iš pradžių prisipažindamas, kad jo tikrasis vardas yra Nefritas, o vėliau ir atskleisdamas likusią tiesą. Bet sužinojęs, kad Chuljetą niekada negalėtų atleisti už melą toliau melavo, kol tapo per vėlu kažką pakeisti.

Įprastai žmonės pajutę pyktį pradėdavo šaukti, viską, kas po ranka papuolė trankyti. Bet Nefritas buvo ne toks. Jis puoselėdavo savo vidinį demoną ir leisdavo jam siautėti tik tuomet, kai priešais save išvysdavo supykdžiusi asmenį. Tuomet kerštas būdavo pats saldžiausias.

Šį kartą nebuvo viskas paprasta kaip ankščiau. Tikrasis priešas buvo neaiškus. O dar labiau gąsdinti merginos, kuri bet kurią akimirka galėjo pabusti, visiškai nesinorėjo. Teliko vienas būdas kaip nuleisti garą. Kartą ir visiems laikams nusikratyti Koletos. Nors ir žinojo, kad mirusios demonės vietą tuojau pat užimtų kita, bet vien mintis, jog atsikratytų bent vienos iš tų šlykštynių kaitino kraują ir vertė kuo skubiau leistis į medžioklę.