Kelias, vedantis į nežinomybę

38

Nors demonė neparodė piršteliu nei į Siuzaną, nei Džaną, jie vienu metu pajuto skausmą. Iš pradžių jis buvo visai mažytis ne stipresnis už tą, kuris užplūsdavo sugėlus dantį, bet vėliau ėmė stiprėti ir darytis vis mažiau pakeliamas. Galiausiai gėla pasidarė tokia stipri, kad nenorėdami, jog šis plika akimi nematomas monstras juodu pribaigtų, elementų valdytojai iššaukė savo galias.

Iš pilkos žemės staiga išnirusios smaragdo žalumo šaknys moterį suvystė į kokoną lyg voratinklio gijos į spąstus papuolusią musę. O įniršęs vėjas kilnojo nuo žemės laikrodžius ir svaidė į beginklę ir visiškai bejėgę būtybę.

- Prašau, leiskite man gyventi,- paklaikusi iš baimės būtybė graudžiai pravirko.

Nors nei Siuzana, nei Džanas nežinojo, ar jos ašaros tikros, bet jie buvo tikri, jog jei ūmai leistųsi užvaldomi gailestingumo ir išlaisvintų kenčiančią būtybę iš spąstų, ji imtųsi senų darbelių. O tuomet, kas žino, kaip viskas pasibaigtų.

Ankščiau nei vienas iš elementų valdytojų net didžiausiems priešams nelinkėjo mirties, bet atsidūrus Elementeriume viskas pasikeitė. Jie buvo priversti peržengti visas užsibrėžtas ribas ir tapti tuo apie ką bijojo net nepagalvoti. Būtent todėl Siuzana ir Džanas ne tik, kad nepakrutino nei piršto, jog išsaugotų Vardrėjos gyvybę, bet dėl to nesijautė prastai. Negana to, dar jie dar buvo priversti stebėti moters kančias, nors visai nenorėjo matyti to, kas ateityje taps judviejų naktinių košmarų dalimi.

Dviem elementams nurimus, Siuzana ir Džanas netekę jėgų parkrito ant nelygaus grindinio ir paniro į tamsą. Atsidūrę joje jie pamažu ėmė jausti žmogiškus jausmus užplūstančius trumpam suakmenėjusias širdis.

Po kažkiek laiko jie atsipeikėjo, pakilo nuo kieto paviršiaus ir pažvelgė vienas į kitą. Elementų valdytojų žvilgsniuose sutilpo ir pasibaisėjimas savo poelgiu ir apgailestavimas, kad jie eilinį sykį tapo žudynių ištroškusiais žvėrimis, ir baimė. Verčianti bijoti, kad kada nors išauš diena, kai jiedu neberas kelio atgal ir taps amžiams priklausomi nuo troškimo pralieti kraują. Šie jausmai Siuzanos ir Džano širdyse sukėlė tokį didžiulį chaosą, kad net kelias minutes nei vienas iš judviejų negalėjo suvaldyti šėlstančios jausmų audros.

Kai po daugybės įtampos kupinų akimirkų nurimo uraganai ir nustojo siausti audros ir škvalai, kuriuos abu regėjo skrosdami vienas kitą akimis, vienu metu pažvelgė žemyn. Po savo kojomis. Siuzana ir Džanas išvydo didelę sukrešėjusio kraujo dėmę. Greta jos gulėjo negyvėlė. Jos juodos akys buvo sustiklėjusios ir iškreiptos kančios, o išbalęs lyg popierius ir suteptas raudoniu kūnas vis dar žalių augalų susuktas į tvirtą kokoną.

Žiūrėdama į Vardrėją, tamsiai rudų plaukų savininkė kuo puikiausiai prisiminė, kaip dar visai neseniai jos širdyje liepsnojo karšta neapykantos įžiebta ugnis. Jai nespėjus jos laiku užgesinti, maža liepsnelė virto kažkuo stipresniu. Tas jausmas, kurio mergina niekaip nebūtų galėjusi žodžiais apsakyti, kažkokiu būdu sugebėjo išjungti sąžinės balsą ir priversti ją daryti siaubingus dalykus.

Žaliaakė atminė, kad prieš ją visiškai užvaldant tamsai išgirdo balsą, primenantį Linetės. Kadangi žaliojo elemento valdytoja jau buvo spėjusi pamiršti apie tą nematomąją moterį, su kurią kalbėjosi ankščiau, tai patikėjo, jog su ja troško pasikalbėti seniai matyta draugė ir ėmė jos atidžiai klausytis.

"Siuzana, tu privalai dar kartą susitepti rankas svetimu krauju. Ši būtybė nužudžiusi Lanselotą nusipelnė žiaurios mirties."- tie žodžiai, kuriuos ištarė nepažįstamoji paveikė ją taip stipriai, jog po akimirkos mergina tapo jos bevalė marionetė.

"Aš privalėjau jai pasipriešinti."- mąstė Siuzana priešakį išnirus scenai, kurioje matė, kaip atsirado Lanseloto žaizdos iš jo atėmusios regėjimą.

Bet ji neturėjo jėgų pasipriešinti moters įtaigai.

"Jei tik nebūčiau leidusi nepažįstamajai manipuliuoti mano protu ir versti mane matyti nelaimingo nykštuko sužalojimus, tuomet nesijausčiau kalta."- išsivadavusi iš prisiminimų verpeto galvojo Siuzana. "Jei tik nebūčiau patikėjusi, kad tas balsas Linetės..."

Mintys besisukusios galvoje privertė Siuzaną pajusti, kaip staiga siaubas susimaišęs su savigrauža palytėjo jos širdį. Nuo jo nemalonaus prisilietimo visa merginos oda pašiurpo.

- Jei mes nebūtume nužudę Vardrėjos, dabar nebebūtų mūsų gyvų?- išsivadavusi iš klaidžių minčių ir jausmų verpeto paklausė Siuzana.

Nors ir buvo visiškai tikra, kad būtent taip ir būtų buvę, bet Siuzana vis tiek troško, kad Džanas tai patvirtintų. Mergina norėjo, kad mylimojo žodžiai priverstų patikėti tuo, kad ji tik gynėsi nuo mirtinos grėsmės ir niekuomet netaps pabaisa, griaunančią kitų gyvenimus vien tik dėl negalėjimo atsispirti troškimui ką nors nužudyti.

- Tikriausiai,- auksaplaukio balsas skambėjo taip liūdnai, kad Siuzanai net širdį suspaudė. - Bet galbūt mums mirti būtų buvę geriau nei gyventi nuolatos žinant, kad dėl ypatingo sugebėjimo nubudimo turėjo mirti tau patys brangiausi žmonės.

Žemės valdytoja pakraupo išgirdusi tokius jo žodžius.

- Ne, nebūtų,- ištarė šiurkščiau nei norėjo mergina. - Pasaulis, kuriame praleidome visa savo gyvenimą, galbūt pražūtų, jei mes tiesiog pasiduotume ir leistume jį niokoti tamsos padarams!

Džanas pažvelgė į Siuzaną taip lyg vien žvilgsniu būtų norėjęs paklausti, kur dingo jo pažinota melancholiškoji mergina, kuriai nuolatos vilties turėjo įkvėpti kiti.

Tuo tarpu Siuzana niekaip neįstengė nustoti stebėtis, kad tai ji ištarė tuos žodžius ir jog jie nuskambėjo taip įtaigiai, kad net iš Džano veido sugebėjo pasitraukti liūdesys ir abejonės.

- Tu teisi, mes negalime sėdėti rankų sudėję ir laukti, kol problemos pačios įsispręs ir mūsų priešus kažkas kitas įveiks,- pasakė atgavęs vidinę pusiausvyrą vaikinas. - Turime, ką nors daryti, nes kitaip vėl paskęsime skausmo liūne.

Nusprendę daugiau negaišti nei akimirkos Siuzana ir Džanas nusigręžė vienas nuo kito ir pradėjo lėtai žingsniuoti pirmyn. Kuo labiau jie tolo nuo demonės žūties vietos, tuo labiau supęs pasaulis skendo tamsoje ir jiedviem darėsi vis sunkiau ką nors įžiūrėti.

Prastai matydami pro tamsą, apgobusią savo stora marška visą pasaulį elementų valdytojai išvydo prie lėtai siaurėjančių sienų pritvirtintus tamsoje šviečiančios plieno atspalvio dviračio pedalus. Jie kaip ir ankščiau matyti mechanizmai be perstojo judėjo.

Džanui išlupti iš dviračio pedalai nepadarė jokio įspūdžio, todėl jis greitai nusigręžęs nuo jų ėjo toliau. O štai Siuzana liko prie judančio mechanizmo stovėti, nes dar niekuomet nebuvo mačiusi, jog pedalai galėtų judėti be niekieno pagalbos. Nenuleisdama akių nuo jų mergina pajuto, kaip ūmai suvirpėjo oras. Negana to, ją apėmė nuojauta, kad netrukus nutiks, kas nors blogo. Užvaldyta nemalonaus jausmo Siuzana pažvelgė į Džaną ir pamatė, kad jis į nieką nekreipdamas dėmesio ėjo tolyn. Kelias akimirkas padelsusi tamsiaplaukė instinktyviai dirstelėjo aukštyn ir sau virš galvos pamatė tamsoje sidabru tviskantį milžinišką metalo gabalą. Pastebėjusi, kad šio lekiančio zigzagais judesius šiek tiek varžė metalinė grandinė, kuri buvo pritvirtinta prie sienos, žemės valdytoja nepajuto net menkučio palengvėjimo. Vietoj to jos širdį užplūdo dar stipresnė panikos banga. Širdžiai ėmus trankytis lyg pašėlusiai tamsiaplaukė akimirksniu įtikėjo, kad netrukus tas ore judantis metalas trenksis į ją ir Džaną.