Kelias, vedantis į nežinomybę

7

Priblokštas neseniai sužinotos naujienos, Kirikas paskubomis sudėjo iškarpas atgal į dėžutę, uždėjo ant jos dangtelį ir mažąja slėptuvę padėjo ant spintelės. Atlikęs šį nesunkų darbelį, jis išėjo iš valgomojo ir pasuko koridoriaus link. Kiek paėjęs, trumpam stabtelėjo ir pažvelgė į nelabai ilgos erdvės viduryje buvusį tualetinį staliuką, kuris buvo pritvirtintas prie rudos ir smarkiai rėžiančios akį mėlyname kambaryje siuvimo mašinos. Ji buvo pagaminta ne dabartiniais laikais, o galbūt devyniolikto amžiaus pabaigoje ar net vėliau. Bent jau taip Kirikas nusprendė iš to, kad mašinos mechanizmas buvo paslėptas už nedidelių, dailių prietaiso durelių.

Detaliai išanalizavęs seniai iš apyvartos išimtą prietaisą, juodaakis dirstelėjo virš jo ir ant tualetinio stalelio išvydo popierinę dėžutę nuo juodų plaukų dažų. Ant jos buvo nupieštas besišypsančios tamsiaplaukės, primenančios indę atvaizdas.

Akimirksniu panoręs daiktą apžiūrėti iš arčiau, vaikinas priėjo prie siuvimo mašinos ir paėmė nuo stalelio, ant kurio paprastai merginos ir moterys laikydavo kosmetikos priemones, dėžutę. Lyg užhipnotizuotas jis spoksojo į stačiakampį gretasienį ir bandė įsivaizduoti, kokia būtų Siuzanos reakcija, kai ši sužinotų savo bičiulės paslaptį.

Tuo tarpu Linetė stovėjo atsirėmusi į uždarytas koridoriaus duris ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas, piktai žiūrėjo į šiek tiek už ją aukštesnį Kiriką, kuris nieko blogo nenujausdamas lyg pagautas smalsumo apžiūrinėjo šiukšlę ir mąstė, ką su ją daryti.

Įsivaizduodama, kaip jis akimis rijo radinį, mintyse mergina negailestingai bambėjo ant savęs. Ji niršo, kad per tą skubėjimą į soliariumą ne tik neišmetė tuščios dėžutės, bet neužrakino savo namų. Dėl šios klaidos galėjo bet kas įsmukti į vidų ir viską išvartyti vien tam, kad aptiktų per gaisrą nesudegusią ir ankstesnių savininkų neatrastą slėptuvę su pinigais. Susiviliojęs jais bet koks vagišius akimirksniu būtų pamiršęs net ir tai, ką šniukštinėjimo metu būtų sužinojęs apie dabartinę pastato savininkę.

- Ką tu veiki mano namuose, Kirikai?!- po kurio laiko, kai pabodo paslapčia stebėti įsibrovėlį, sušuko Linetė akimis negailestingai svilindama vaikino nugarą.

Net iš vietos, kurioje ji stovėjo, pastebėjo, kad Kirikas buvo negailestingai nusirėžęs didžiąją dalį ilgų, juodų savo plaukų. Dabar paslaptingas ir kažkuo akį traukiantis juodaakis demsei priminė tuos tvarkingai atrodančius klasiokus, kurių plaukai vos dengdavo ausis.

- O kaip tau atrodo? - juodaakis atsigręžė į Linetę, ir jai pademonstravo savo radinį.

- Rauseisi po mano daiktus? - įniršiui visiškai aptemdžius protą, mergina greitai priėjo prie vaikino ir išplėšė jam iš rankų dėžutę.

Ta pačia sekunde, kai šiukšlė išdavusi Linetę atsidūrė ten, kur jai ir buvo vieta, demsė išgirdo identišką savajam skambiam mecosopranui balsą, kuždantį tyliai, beveik meilei į ausį "Turėtum jį nužudyti, kol antrą kartą neįbridai į tą pačią upę."

Nors ir Linetės kraujas buvo užkaitęs, bet ji nepakluso balsui. Demsė nepanaudojo savo galių, nes pirmą kartą gyvenime visiškai nenorėjo leisti pykčiui aptemdyti protą.

Mergina stovėjo sukandusi dantis ir kantriai laukė, kol ramybės įsikūnijimas - Kirikas Samiras vėl ryšis prabilti.

- Na, bent jau šniukštinėdamas po tavo namus sužinojau, kad tu nesi juodaplaukė,- Kiriko ištarti žodžiai akimirksniu perskrodė Linetės širdį taip stipriai, kad ši net pajuto, kai oda akimirksniu išbalo lyg drobė.

Baimė sparčiai paralyžiavusi demsės kūną, neleido jai ne tik pajudėti, bet ir nuleisti ledo atspalvio akių nuo Kiriko.

"Ar jis žino, kas aš esu? Ar Kirikas atskleis mano paslaptį kitiems? Jei jis pasielgs taip siaubingai, ar žmogus pražudęs mano tėvus nuspręs po daugybės metų užbaigti savo pradėtą darbą ir pašalinti mane?" - nebyliai klausdama savęs, Linė pajuto, kaip ją išpylė šaltas prakaitas.

Vien nuo minties, kad gali tekti susidurti akis į akį su tuo siaubingu žmogumi, darėsi negera.

- Pažadu, kad neatskleisiu kitiems tavo paslapties,- tarė Kirikas Samiras, taip nuoširdžiai nustebindamas Linetę, kuri tikėjosi išgirsti visą ką kitą. - Bet už paslapties saugojimą noriu gauti iš tavęs vieną dalyką.

Tai išgirdusi mergina visa širdimi ėmė geisti, kad vaikinas neprašytų bučinio ir it koks banalaus meilės romano veikėjas, kad per judviejų antrąjį susitikimą ji imtų ir staiga prisipažintų, kad yra jį iki ausų įsimylėjusi.

"Tikiuosi manęs nepastatysi į dar nepatogesnę padėtį nei esu dabar."

- Ko tu nori?- pasiteiravo Linetė stengdamasi neparodyti Kirikui, kokia įsitempusi buvo vien nuo minties, kad reikės išpildyti jo norą.

- Aš nenoriu tavęs pabučiuoti,- tai išgirdusi mergina išraudo lyg žarija. Vienu metu jausdama ir gėdą, ir kažkokį keistą širdies plazdėjimą demsė norėjo skradžiai prasmegti į žemę. - Labai noriu, kad pasakytum, kodėl ledainėje man pakišai koją. Prašau, bent šį kartą būk visiškai sąžininga su manimi ir pasakyk tiesą.

- Aš...- akimirksniu prieš tamsiaplaukės akis vėl išniro ta siaubinga scena, kurioje mergina buvo skandinama. -... atsiprašau,- vos girdimai sukuždėjo Linetė.

Jausdama, kaip jos viduje pamažu prasideda pavojinga audra, Linetė paskubomis apėjo Kiriką ir žengė keletą nedidelių žingsnelių į priekį bei kitą tiek į kairę.

Sustojusi prie ledo spalvos durų, mergina atidarė jas. Netrukus ji įėjo į ankštą patalpą ir Kirikui net nespėjus sumirksėti, tyčia užtrenkė ir užrakino duris iš vidaus.

"Linetė šiandien taip ir nesužinos, kad nusprendžiau jai nebekeršyti." - mąstė Kirikas, pasilikęs koridoriuje vienui vienas.

Jeigu ledainėje būtų taip pasielgusi ne Linetė, o kita mergina, jis būtų taip lengvai neatleidęs. Nebūtų to incidento atleidęs ir Linetei, jeigu tas nelemtas judviejų pokalbis ir tai, kad būdamas šalia jos Kirikas kažkaip sugebėjo visiškai pamiršti dar vakar nuodijusį širdį keršto troškimą. Vos išgirdęs merginos atsiprašymą, jis kone akimirksniu jai atleido, nors niekada nebuvo iš tų, kurie pamiršdavo blogus dalykus ir greitai susitaikydavo su skriaudomis. Atsižadėjęs keršto ugnies valdytojas ėmė gailėtis, kad kol turėjo progą nepasidavė jį užvaldžiusiam troškimui ir nepabučiavo žavios, paslaptingos, ir regis velniškai pavojingos merginos.

"Privalau nepasiduoti manyje tūnantiems demonams ir neatsiliepti į tamsos kraujo šauksmą, jei nenoriu netyčia sužeisti Linetės."

Eidamas keliu, vedančiu iš Linetės namų, Kirikas sau prisiekė, kad dar kartą susitiks su ta mergina. Vaikinui visiškai nebuvo svarbu, ar kitą sykį, kai judviejų keliai vėl suskirs, jie susipyks ar draugiškai kalbėsis. Jis tik troško būti su Linete, nes būvimas su ta mergina jį veikė lyg narkotikas, kurio paragavus, norėjosi daugiau.

~*~*~*~*

Kirikui Samirui uždarius lauko duris, mergina tyliai išsliūkino iš slėptuvės. Ji kūkčiodama patraukė į valgomąjį. Pasiekusi kambarį, kuriame buvo išrikiuoti visi demsei žinomi šiuolaikiniai technikos stebuklai, ji pažvelgė pro langą ir išvydo iš lėto tolstantį vaikiną.

Lyg pajutęs, kad į jį spoksojo LInetė, juodakis atsigręžė į ją. Judviejų akims susitikus, mergina pastebėjo jo akyse ramiai rusenančias ugnies liepsnas. Išvydusi tai, kas ją visuomet siaubingai gąsdino, demsė atsitraukė nuo lango ir nusisuko nuo jo.

Mergina buvo visiškai bejėgė kovoti su skausmu, kuris perskrodė širdį eilinį kartą prisiminus, kai jos ankstesnis gyvenimas virto pelenais. Nedaug trūko, kad atminusi liepsnas, negailestingai rijusias dviaukštį pastatą, laižiusias jos ranką ir atėmusias dviejų pačių brangiausių asmenų gyvybes, Linetė pradėtų klykti iš siela draskančio skausmo ir baimės, vėl sušaldžiusios ją iš vidaus.

- Turiu laikytis atokiau nuo Kiriko,- Linetė nusišluostė ašarotas akis, kai po praūžusios jausmų audros jos širdyje ir sieloje vėl stojo kurtinanti tyla ir ramybė.