Kelias, vedantis į nežinomybę

27

Paskutinė vakarienė. Paskutinė vakarienė. Paskutinė vakarienė... Empusai pasišalinus, Siuzana niekaip neįstengė pamiršti šių žodžių ir demonės išraiškos. Tas nemalonus prisiminimas žaliojo elemento valdytoją privertė patikėti, kad netrukus nutiks kažkas labai blogo.

Nežinodama, kaip nuraminti smarkiai plakančią širdį ir numalšinti vis labiau stiprėjančią ir bandančią užšaldyti kraują gyslose baimės, mergina maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į Alinos nuotrauką. Baltoji nuotaka, kurios nebyliai Siuzana meldė pagalbos, buvo dėl kažko labai nuliūdusi. Akimirką net pasivaideno, kad matė jos skruostais tekančias ašaras.

"Tai netiesa. Ji negali verkti."- bandė įtikinti save žemės valdytoja žvelgdama į moters nuotrauką. "Tai tik mano protas žaidžia su manimi. Jis tyčia verčia regėti neįmanomus dalykus, nes trokšta, kad išprotėčiau. Jis bando man atkeršyti, kad būdama šiame pasaulyje peržengiau žmogiškumą nuo gyvuliškumo skiriančias ribas ir tapau tikra grobuone."

Norėdama įsitikinti, ar yra teisi, Siuzana ranka palietė moters fotografiją. Nepajutusi jokios drėgmės ant rėmelio stiklinio paviršiaus, nukabino jį drauge su nuotrauka nuo surūdijusio vinies. Mergina laikydama šiltose rankose fotografiją, niekaip neįstengė atsistebėti tuo, kad ši yra spalvota, nors turėjo būti nespalvota, nes tais laikais žmonės kitokių nuotraukų nedarydavo.

"O gal tais metais, kai gyveno baltoji nuotaka dar išvis nebuvo atrastas fotoaparatas? Jei tai tiesa, tai kaip kažkas galėjo įamžinti jos atvaizdą?"- mąstė Siuzana nenuleisdama akių nuo Alinos nuotraukos. "Kodėl negaliu paprasčiausiai grįžti namo ir viską, kas įvyko šiame pasaulyje amžiams pamiršti?"

Žemės valdytoja buvo taip stipriai paskendusi savo mintyse, kad ne iškart pajuto, kaip kažkokia traukos jėga ją lyg magnetas ėmė traukti į save. O kai pagaliau suvokė, kas vyksta, jau buvo per vėlu kovoti. Net jei ir būtų buvę dar ne vėlu stoti į žūtbūtinę kovą su nematomu priešu, tai vargu ar besisukanti galva ir vis mažiau fiksuojančios šviesą akys ir kūną krečiantis šaltis būtų padėję susikaupti iššaukti elementą.

O ir iš Džano pagalbos Siuzana nebūtų sulaukusi, nes jis kaip ir ji ne tik jautėsi prastai, bet ir visiškai leidosi baimei suparalyžiuoti ir nemaloniu šaltuku lyg rūbų apglėbti iš visą odą.

Elementų valdytojai stovėjo nejudėdami ir laukė, kol žiauri lemtis nustos juodu kankinti ir atneš bent truputį palengvėjimą. Po kankinančiai ilgos amžinybės jų kūnus varstęs blogumas pranyko lyg dūmas, o ausis pasiekė judančių mechanizmų garsas.

Išgąsdinta to nemalonaus ausiai ūžesio mergina išmetė iš rankų nuotrauką. Šią pagavęs vėjelis nunešė tolyn.

Vos spėjus Alinos fotografijai pradingti, pasaulį supusi tamsa išsisklaidė ir ryški šviesa ėmė spiginti Siuzanai ir Džanui tiesiai į akis. Trokšdami, kad ši neakintų, jie buvo priversti stipriai užsimerkti. Bet tai menkai gelbėjo, nes nepaprastai ryški baltuma sugebėjo prasiskverbti net pro užmerktus regėjimo organus. Jusdami, kaip neseniai širdyse pakilusi lyg feniksas iš pelenų baimė ėmė kiekviena sekunde vis labiau kraują gyslose stingdyti, jie pradėjo tikėti, jog netrukus apaks. Nesumodami, kaip nuraminti smarkiai plakančias širdis, mergina ir vaikinas prisivertė sulėtinti kvėpavimą ir suskaičiuoti iki dvidešimties. Su lig kiekvienu ištartu mintyse skaičiumi judviejų baimė pamažu slūgo.

Kai Siuzana ir Džanas užbaigė skaičiavimą, šviesa nustojo juodu akinusi. Nors ir pajuto užplūstantį palengvėjimą, bet nei vienas iš jų neskubėjo atmerkti akių.

Kurį laiką elementų valdytojai stovėjo vienas šalia kito ir laukė, kas bus toliau. Bet kai nieko taip ir neįvyko, jiedu paėmė vienas kitą už rankos ir vienu metu atsimerkė.

Nepažįstamame pasaulyje Siuzana ir Džanas išvydo daugybę įvairiausių judančių mechanizmų. Patys mažiausi iš nuolatos judančių metalo prietaisų buvo vos didesni už nagą, o didžiausi būtų lengvai galėję užimti beveik visą kambario plotą, jei tik kas būtų panorėjęs bent vieną iš parsigabenti į savo namus.

Regėdama besisukančius krumpliaračius ir kitus prietaisus, rudaplaukė pajuto dežavu jausmą. Žvelgdama į juos, ji prisiminė, kaip prieš kelis mėnesius sapnavo baisų sapną, kuriame turėjo šokinėti ant milžiniškų krumpliaračių.

- Negaliu patikėti, kad mano baisusis košmaras virto realybe,- tarė Siuzana, ūmai paleidusi Džano ranką.

Ji akimis bandė aprėpti milžinišką patalpą, kurioje be krumpliaračių dar buvo mėsos muštukų, stačiakampių su kvadratų formos skylėmis, ovalo formos prietaisų, kurie be jokio vargo sulįsdavo vienas į kitą ir po kurio laiko atsiskirdavo bei dar tuzinas kitų šiurpą keliančių prietaisų.

- Ar nori papasakoti koks jis buvo?- pasiteiravo Džanas.

Mergina kurį laiką jautėsi pasimetusi, niekaip negalėjo nuspręsti ar turėtų ryžtis ir padaryti dalyką, kurio ankščiau vengė. Bet galiausiai vis tik nusprendė pasidalinti savo miglotais ir padrikais prisiminimais.

Vos pradėjusi pasakoti, Siuzana prisiminė tragišką košmaro pabaigą ir vėl išvydo prieš akis prietemoje savo siluetą ir besisukančius krumpliaračius. Ji nejausdama net menkutės baimės, šokinėjo ant šiurpiai atrodančių metalo atspalvio mechanizmų. Nors buvo velniškai sunku išlaikyti pusiausvyrą ir nenukristi žemyn, žemės valdytoja neatsisakė gyvybei pavojingo užsiėmimo.

Siuzana lyg adrenalino ištroškusi fanatikė atlikinėjo pavojingus ir sudėtingus šuolius bei mėgavosi tuo, kad vėjas taršė jos tamsiai rudus plaukus. Bet tai truko tik iki tol, kol ji padarė lemtingą klaidą atlikdama keliomis akimirkomis per vėlai šuolį į tolį. Būtent dėl to Siuzanai ir nepavyko laiku nusileisti ant krumpliaračio.

Vėjo gūsiui sugavus merginą ir ėmus ją tempti paskui save į apačią, besisukantis spiralės formos prietaisas, turintis it ežio spyglius ūmai pakeitė savo sukimosi kryptį. Savo klaikiajame košmare žaliaakė mirė kone akimirksniu persismeigusi ant jo piršto storumo adatų.

Bet dabar nukreipusi akis nuo Džano ir pažvelgusi į krumpliaračius, Siuzana instinktyviai jautė, kad jai pavyks pasiekti olą, kurios kontūrus vos įstengė įžiūrėti stovėdama ant pilkos kalvos buvusios šalia bedugnės.

Netardama nei žodžio, mergina lėtai priėjo prie arčiausiai buvusio krumpliaračio. Kantriai laukė, kol jis priartės prie pat kalvos krašto. Kai įvyko tai, ko troško, Siuzana šoko žemyn. Po kelių akimirkų pasiekus nelabai tvirtą pagrindą, ją užplūdo adrenalino banga. Toji tyčia ėmė skatinti Siuzaną iškrėsti ką nors labai kvailo ir nutrūktgalviško. Ignoruodama įkyrų balselį, trokštantį, kad ji įstumtų gyvybę į pavojų kaip tame sapne, atsigręžė atgalios.

- Nešok, jis per toli!- sušuko Siuzana pastebėjusi prie pat kalvos krašto stovintį Džaną.

Bet oro valdytojas jos nepaklausė ir šoko žemyn.