Kelias, vedantis į nežinomybę

3

Nors Siuzana jautėsi kaip niekada pavargusi ir tenorėjo mėgautis ilgu ir besapniu miegu, jos norui buvo nelemta išsipildyti. Vos peržengus realybę nuo sapnų karalystės skiriančias ribas, atsidūrė asfaltuoto kelio viduryje. Stovėdama gatvėje, kurią gaubusias sutemas šiek tiek prasklaidė tik blanki mėnesiena, ji rankose laikė užrašų knygutę, tarp kurios puslapių buvo įspraustas mažytis D formos pakabutis. Kelias minutes žemės elemento valdytoja bandė prisiminti, kodėl į šią kelionę pasiėmė daiktą, primenantį dienoraštį. Tačiau, kad ir kaip stengėsi jai niekaip nepavyko ne tik prisiminti priežasties, bet ir, kad išvis kada nors buvo regėjusi tą užrašų knygutę. Siuzana taip ir likusi nesupratusi, kaip tas daiktas atsidūrė jos rankose pajudėjo iš vietos. Nei kiek nesibaimindama tamsos ir joje tykančių pavojų, Siuzana lėtai žingsniavo tamsiomis gatvėmis, rodės, kad visą amžinybę, kol pagaliau pasiekė tolimą savo kelionės tikslą. Sustojusi ant pilko šaligatvio, kurį kitaip nei visą merginos nueitą kelią apšvietė ryški tarytum saulės šviesą, ji ėmė kažko su nekantrumu laukti.

Prabėgus daugybei laiko, Siuzana pamatė prie jos pamažu artėjančią sidabraplaukę merginą. Pirmiausia ją išvydus širdį perskrodė stipri nuostabos banga, bet vėliau, kai ji pagaliau prisiminė, kad namie perskaičiusi dienoraštį paskambino Linetei ir susitarė susitikti su ja būtent šioje vietoje, šis jausmas užleido vietą džiaugsmui. Tačiau džiaugtis Siuzanai teko ne ilgai, nes dar nespėjus draugei prieiti taip arti, kad ši būtų galėjusi jai lengvai ištiesti alyvuogių atspalvio užrašų knygutę, paklaiko iš baimės.

- Tos akys... - ištarė žaliojo elemento valdytoja virpančiu balsu. Nors kūnas su lig kiekviena akimirka vis labiau šalo, o širdis trankėsi lyg išprotėjus mergina niekaip neįstengė atplėšti savo sielos veidrodžio nuo juodų akių, kuriose regėjo dvi sumažintas Paukščių Tako galaktikas. - Jos ne mano draugės,- ūmai suvokusi tiesą, Siuzana troško kuo greičiau bėgti, bet jos kūną buvo visiškai paralyžiavusi panika.

Pabaisa, kažkaip sugebėjusi užgrobti Linetės kūną nusijuokė.

- Šiame sapne tau nepavyko sutikti savo bičiulės ir jai pasakyti tiesą, bet pažadu, kad realybėje tau tikrai nepastosiu kelio,- tai ištarusi, nepažįstamoji ištirpo ore.

Vos jai išnykus, ryškioji šviesa, apšvietusi šaligatvį užgeso ir Siuzana liko vienui viena aklinoje tamsoje. Kas žino, kiek laiko ji klaidžiojo beribėje ir klaikioje juodumoje niekaip neįstengdama surasti taip trokštamo kelio į šviesą, kol pajuto, kaip kažkas ją grubiai lyg bulvių maišą nutrenkė ant žemės. Tą akimirka, kai bukas ir nemalonus skausmas pervėrė nugarą, Siuzana nugrūdo prisiminimą apie keistąjį sapną į tolimiausią sąmonės kertelę ir atmerkė akis. Kurį laiką ji žvelgė priešais save bandydama suvokti, kaip atsidūrė ant juodos žemės, kol galiausiai taip nieko ir neprisiminusi numojo į tai ranką. Nors ir labai stipriai Siuzana norėjo sužinoti tiesą, bet nusprendė, kad jos ieškojimas palauks.

Siuzana nustojusi save kankinti klausimais, į kuriuos neturėjo atsakymo, pažvelgė į kairę ir pamatė nemažiau už ją išsigandusį ir nustebusį Džaną. Skęsdama jo sielos veidrodžio pilkumoje, mergina prisiminė dar visai neseniai jaustą skausmą. Atminusi tą nemalonųjį savo palydovą, Siuzana  troško pasiteirauti Džano, ar ir jis jautė tą patį, bet nespėjo to padaryti, nes kažkas buvęs labai arti judviejų prabilo žemu ir ausį rėžiančiu balsu.

Vos spėjus piktiems ir visiškai nesuprantamiems žodžiams pabirti lyg iš gausybės rago, elementų valdytojai pakilo nuo kietos, sausos žemės ir smalsiai pažvelgė į vos už kelių metrų nuo jų stovėjusį padarą. Sutvėrimą, kuris kaip Siuzana ir Džanas spėjo ir išgelbėjo juos nuo nuskendimo kažkieno maiste. Jie užuot padėkoję nepažįstamajam už išgelbėtas gyvybes sustingo tarytum stabo ištikti, mat būtybė, dovanojusi jiems ateitį buvo pats tikrų tikriausias orkas!