Kelias, vedantis į nežinomybę

39

Mintyse regėdama, kas nutiks, jei nesiims jokių veiksmų, Siuzana įstūmė save į pavojų. Jausdama į nugarą alsuojančią mirtį, mergina pasileido bėgti iš visų jėgų. Artėdama prie Džano ji jautėsi taip lyg žiūrėtų sulėtintą filmą. Nors smegenys ir vertė Siuzaną manyti, kad laikas slink labai lėtai, bet ji sau neleido apsigauti ir patikėti iliuzija.

Kai po ilgiausios amžinybės gyvenime žaliojo elemento valdytojai pavyko pasivyti Džaną, ji stipriai pastūmė vaikiną. Mergina nebuvo stipri, todėl net pati labai nustebo, jog šį sykį pakako jėgų priversti vaikiną prarasti pusiausvyrą ir pargriūti.

Nuostabai išgaravus, širdį akimirksniu užpildė skausmas ir sąžinės graužatis. Nors Siuzana stipriai troško kuo skubiau atsiprašyti Džano, bet prisivertė užgniaužti savo norą ir tyčia išsitiesė ant kieto ir nelygaus grindinio. Nepatogiai gulėdama ant pilvo Siuzana pajuto, kaip suskaudo ne tik senas žaizdas, bet ir kelius. Negana to, jis su lig kiekviena prabėgusia akimirka vis stiprėjo.

Vos įstengdama sulaikyti ašaras mergina išgirdo ir pajuto, kaip metalinis daiktas pralėkė jiems virš galvų. Tą pačią sekundę, kai mirties nešėjas nutolo taip ir nenusinešęs su savimi nei vieno žmogaus gyvybės, Siuzana pajuto palengvėjimą. Šiam pasiekus patį jos širdies centą, kartais vadinamą šerdimi, žaliaakė lengviau atsiduso ir lėtai pakilo iš savo vietos.

Po kelių akimirkų atsistojęs Džanas pažvelgė taip į mylimąją, jog ši akimirksniu suprato, kad jis visiškai ant jos nepyksta.

- Siuzana, tu pasielgei taip, nes norėjai mane apsaugoti,- švelniu balsu pasakė Džanas. - Aš esu tau dėkingas, kad neleidai man palikti šio pasaulio ir tavęs, meile.

Jo ištarti žodžiai trumpam privertė merginą pasijusti taip lyg ji sapnuotų sapną, kuriame nebūtų net menkiausios vietos pykčiui. O kai Siuzana pagaliau suvokė, kad tai buvo tiesa pajuto malonią šilumą persmelkiančia iki pat sielos gelmių.

Stojus tylai jiedu apsikabino ir vienas kitą apdovanojo šypsenomis. Kelias akimirkas Siuzana ir Džanas stovėjo sustingę, kol galiausiai pabudę iš sąstingio prisiminė, kas neseniai įvyko. Tuomet jie nutarė, kad ilgiau pasilikti toje pačioje vietoje būtų neprotinga ir vėl ryžosi keliauti tolyn.

Pamažu toldami nuo vietos, kurioje tykojo grėsmė, jiedu vis aiškiau matė tolumoje šviečiantį sidabrinį voratinklį. Žemėje tokius tinklus vorai ausdavo iš pačių ploniausių gijų pasaulyje, o štai Aire Siuzanos ir Džano išvystas dirbinys buvo supintas metalo gabalėlių.

Nors nuojauta ir kuždėjo, kad elementų valdytojai neturėtų bandyti eiti voratinkliu, bet jie privalėjo pažaboti ją bei širdį bandančią sukaustyti baimę, nes kito kelio į priekį paprasčiausiai nebuvo.

Kovodami su lig kiekviena akimirka vis stiprėjančiomis emocijomis, Siuzana ir Džanas užlipo ant gretimų gijų.

Vos pėdoms palietus metalą, jie pajuto kaip pro avalynę prasiskverbė nuo jo skiliantis šaltis ir ėmė vibruoti žemė nuo gausybės judančių mechanizmų. Negana to, kiekvienas prietaisų buvusių po voratinkliu skleidžiamas garsas blaškė dėmesį ir trukdė visiškai susitelkti į savo tikslą.

"Vienas klaidingas žingsnis gali mus pražudyti."- vien nuo šios minties Siuzanai pasidarė negera.

Būgštaudama, kad netyčia garsiai pasakys, ką nors, kas paskatins baimę sustiprėti, mergina stipriai sukando dantis. Ji iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į judančius mechanizmus ir negalvoti apie nieką kitą, kaip žengti dar vieną teisingą žingsnį. O po to dar vieną... Įsitempusi lyg styga Siuzana ėjo pačiu pavojingiausiu keliu gyvenime ir kiekvieną akimirką stengėsi neleisti ją užvaldyti neigiamoms emocijoms, kurios nubaidytų laimės paukštę.

Siuzana kovodama su pačiais stipriausiais priešais, vidiniais demonais praleido visą amžinybę, kol vargais negalais pasiekė gijos pabaigą ir išvargusiomis kojomis palietė pilką, tvirtą, lygų primenantį grindis paviršių. Sunkiai alsuodama ji dirstelėjo atgalios, kad įsitikintų, jog Džanui nieko blogo nenutiko ir pamatė, kaip įveikęs paskutinį voratinklio metrą atsidūrė iš pirmo žvilgsnio saugioje vietoje. Pajutusi palengvėjimą, Siuzana kurį laiką dar pastovėjo nejudėdama, kol galiausiai ryžosi nusigręžti besilsinčio vaikino ir pažvelgti į priekį. Jai net nereikėjo gerai įsižiūrėti, kad pastebėtų netoliese esančias arktinio ruonio duris, kurių viduryje buvo pritvirtinti keli delno dydžio besisukantis krumpliaračiai.

- Nenorėčiau vėl pajusti, kaip metalas susminga į odą,- tyliai sumurmėjo po nosimi prisiminus tą akimirką, kai iš visų jėgų bandė nepaleisti judančio mechanizmo ir kentė pragarišką skausmą vien dėl to, kad noras išlikti gyvai buvo stipresnis net už mirtį tiesusią į ją rankas.

Trokšdama atsikratyti ją užplūdusio slogučio, Siuzana pirmoji patraukė prie durų. Ji atsargiai lyg bijodama nusideginti palietė rankeną. Nepajutusi nieko išskyrus nuo jos sklindantį šaltį, mergina patraukė už rankenos ir išgirdo, kaip bjauriai sugirgždėjo seniai netepti mašinine alyva.

Pirmasis jausmas užplūdęs Siuzanos ir Džano širdis, kai jiedu išvydo ankščiau regėtą kambarį, buvo nuostaba. Kurį laiką jie žvelgė didelėmis akimis į pažįstamas sienas, lubas ir grindis, kol galiausiai įstengė patikėti, kad sugrįžo atgal. Emocija, kuri elementų valdytojus užplūdo, kai šie pagaliau suvokė, kad jie vėl atsidūrė keistame ir prabangiame name, palengvėjimą susipynusi nematomomis gijomis su džiaugsmu. Mergina ir vaikinas ūmai pajuto norą su visu pasauliu pasidalinti savo jausmais, bet taip ir nedrįso to padaryti, nes bijojo netyčia prisišaukti nelaimę arba vėl prisiminti ką nors skaudaus ir siaubingo.

Siuzana ir Džanas išbridę iš svaigaus emocijų liūno, peržengė per slenkstį.

Staiga malonūs ir šildantis švelnia liepsna širdis išgaravo, kai judviejų akys užfiksavo pačiame tamsiausiame kampe stovinčia ilga, juoda suknele vilkinčia žmogysta.

Lyg pajutusi, kad Siuzana ir Džanas spoksojo į ją nuostabos ir nerimo kupinomis akimis, būtybė atsigręžė į stebėtojus. Moters atidžiai nužiūrinėjusios merginą oda priminė jūros dumblius, tamsūs plaukai buvo supinti į spagečius primenančią dredų šukuoseną.

Susidariusi išankstinę nuomonę apie atėjūnus, būtybė išniro iš šešėlių ir beveik be garso priėjo prie jų.

Sustojusi priešais juodu perkarusi it giltinė nepažįstamoji apnuogino baltus, ilgus ir aštrius lyg ryklio dantis. Jiems pradėjus akinančiai lyg deimantams žibėti, banšės apskritos granato spalvos ir sagos formos akutės susiaurėjo.

Stebint būtybę, kuri legendose buvo minima kaip mirties pranašė, Siuzanai ir Džanui susidarė toks įspūdis, kad toji galėjo pažvelgti net ir į tamsiausias judviejų sielų gelmes.

Elementų valdytojus varsčiusi kiaurai veriančiu žvilgsniu moteris, turinti anglies juodumo dailiai krintančias ant pečių garbanas staiga suklykė.

Tas siaubingas garsas vos nesusprogdinęs ausų būgnelių Siuzaną ir Džaną išgąsdino taip stipriai, jog jie kurį laiką visiškai nesiorientavo aplinkoje ir buvo priversti jaustis taip lyg būtų išsimaudę lediniame vandenyje.

- Noriu, kad prieš mums išsiskiriant įsidėmėtumėte vieną dalyką,- vos jiems atsikvošėjus prabilo moteris. - Kiekvienas išgirdęs, mano klyksmą ankščiau ar vėliau miršta. Judu būsite ne išimtis,- banšės ištarti žodžiai elementų valdytojų širdyse pasėjo siaubą. Nors jis nebuvo toks stiprus, kaip ankščiau, bet su lig kiekviena akimirka stiprėjo ir vis labiau darėsi panašu, jog jo merginai ir vaikinui nepavyks taip lengvai nusikratyti. - Kad ir kur keliautumėte mirtis vis tiek jus susiras.

Piktdžiugiškai nusišypsojusi būtybė lyg vaiduoklis ištirpo ore.