Kelias, vedantis į nežinomybę

14

Trūko tik mažytės kibirkštėlės, kad Linetė pratrūktų ir iškeltų sceną. O noras tai padaryti buvo toks stiprus, kad merginai net teko sau suleisti į liežuvį dantis, jog bent trumpam susivaldytų. Supratusi, kad ilgai nepavyks sutramdyti jausmų ir vos šiems spėjus pulti, Kirikas ras būdą, kaip ją nuraminti, Linetė nuskuodė tolyn.

Atsidūrusi prie pat ugnies ežero, mergina pajuto, kaip pyktis ėmė slūgti, o jo vietą ėmė kėsintis užimti baimė. Nenorėdama pasiduoti jai, Linetė ignoruodama liežuvio skausmą ir nemalonų kraujo skonį burnoje, ėjo tolyn. Su lig kiekviena akimirka jos kojos brendančios vėsiu vandeniu vis labiau lėtino žingsnio tempą.

Nors ir labai troško atsigręžti atgal ir pažiūrėti ar bendražygiai ar kokia gelmių pabaisa nesekė paskui ją, bet nedrįso atsigręžti ir bent akies krašteliu dirstelėti į liepsnojantį vandenį, nes jautė, kad sykį pažiūrėjusi į jį daugiau nebegalės žengti nei žingsnio.

- Linete, aš nenorėjau tavęs įžeisti,- staiga Linetė išgirdo Kiriko balsą.

Užuot jo žodžiai privertę ją apsisukti ir atsigręžti širdį nuodijančią baimę pavertė liepsnojančiu įtūžiu.

- Man nereikia tavo gailesčio!- suriko prieš pat pasiekdama krantą Linetė. - Jei negali padėti, tai bent nesigailėk manęs ir nepriversk tikėti, kad vieną dieną viskas pasikeis ir aš nebebijosiu ugnies!

Nuo savo riksmo net pati sidabraplaukė kelioms akimirkoms apkurto. Atgavusi klausą, ji ėmė gailėtis, to ką pasakė. Bet nepaisant to dar nesijautė pasiruošusi atsiprašyti, nes kraujas vis dar buvo užkaitęs ir bandymas ištaisyti klaidą galėjo baigtis blogai. Trokšdama nusiraminti, mergina trumpam sugrįžo į praeitį. Į laiką, kai jau buvo grįžusi iš ilgų klajonių po pasaulį ir susigrąžinusi savo tapatybę.

Pasiklydusi netolimoje praeityje, Linetė prisiminė, kaip kartą Siuzana nusipirkusi žurnalą, kuriame buvo aprašomi įvairus magiški ritualai, nusprendė išmėginti meilės burtus. Tą kartą Linetei tik per plauką pavyko atkalbėti draugę nuo kvailystės, kurią iškrėtusi atimtų ir iš savęs, ir iš Džano galimybę būti laimingais.

- Ką tuomet man siūlai daryti, Linete?- anuomet bičiulės klausė atsikračiusi pirkinio.

- Siuzana, užuot amžinai varvinusi seilę ir kolekcionavusi Džano Kruso nuotraukas, pagaliau išdrįsk jį užkalbinti!- atsakė Linetė.

Nei truputėlio neišsigandusi draugės balso ir svaidančių žaibus jos ledo atspalvio akių, rudaplaukė pradėjo vardyti priežastis, dėl kurių ji negalėjo užkalbinti jai patikusio vaikino.

Nors anuomet Siuzana nei pati sau, nei draugei drįso prisipažinti, bet Linetė suprato, kad draugė sukūrė daugybę priežasčių tik tam, kad nuslėptų baimę. Jausmą, kuriam aptemdžius protą Siuzana patikėdavo, jog mylimajam ji niekuomet nepatiks.

Linetės draugė  buvo iš to tipo merginų, kurios užuot pačios ėmusiosios veiksmų laukdavo, kol jų geriausios draugės vietoj jų, tai padarys.

Bet iš Linetės ji tokios pagalbos nesulaukė, nes ši buvo įsitikinusi, kad norint kažko pasiekti reikia ne prašyti kitų padėti, o stengtis pačiai iš visų jėgų.

Išsivaduoti iš prisiminimų verpeto merginą ne skruostais pabirusios ašaros, kurios priminė, kad ji vis dar ilgėjosi draugės, o ūmai koją perskrodęs skausmas. Garsiai suklykusi, ji pažvelgė į savo ištinusį ir sužeistą kelį. Pamačiusi, kad iš jo išlindęs sąnarys, mergina ji įstūmė į ankstesnę vietą. Jausdama, kaip kojos skausmas pamažu rimo, Linetė stebėjo sparčiai besitraukiančią žaizdą. Nors ir buvo regėjusi sparčią savo kūno regeneraciją, bet vis tiek niekaip negalėjo nustoti stebėtis tuo, kad net pavojingiausi sužeidimai taip greitai sugydavo.

- Aš tik bandžiau parodyti, kad man rūpi,- pasakė atskubėjęs prie jos Kirikas. - Kas atsitiko, Linete?

Jo balse mergina išgirdo, ne gailestį, o nerimą. Tuomet ji suprato, kokia kvaila buvo manydama, kad Kirikas jos gailisi.

"Jis tik bandė man padėti pasijusti geriau, o aš..."- mąstė sėdėdama ant plikos raudoniu tviskančios žemės.

- Aš taip gailiuosi, kad prišnekėjau siaubingų dalykų,- tarė Linetė. - Jei nebūčiau susižeidusi, turbūt būčiau dar ilgai kaltinusi tave be priežasties, nors dėl mano baimių niekas nekaltas.

- Atleidžiu tau.

Tai išgirdusi ji pajuto palengvėjimą.

- Ar labai skauda?- paklausė šalia merginos prisėdęs Kirikas.

Tiesa ta, kad merginai jau visiškai nebeskaudėjo ir jos širdis pagaliau dainavo iš džiaugsmo, jog pavyko ištaisyti ankščiau padarytą klaidą. Bet ji troško apsimesti, kad ką nors skaudėjo, nes tikėjosi, jog taip pavyks kuo ilgiau sulaikyti Kiriką šalia savęs.

Staiga juodu išgirdo klyksmą.

Nors Linetė suprato, kad tikriausiai Azūrę kažkas užpuolė, kol ji ir Kirikas kalbėjosi, bet vis tiek niršo, jog prarado puikią progą ir taip liko negavusi savo išsvajotojo bučinio.