Kelias, vedantis į nežinomybę

6

Nors Linetė velniškai bijojo, kad jos paslaptis išaiškės, bet grįžusi namo po nemalonaus incidento ledainėje ir netikėto susidūrimo su senais savo skriaudėjais, ji neturėjo jėgų atkurti prarastą išvaizdą. Praleidusi visą šeštadienio vakarą galvodama apie siaubingą nuodėmę, kurią padarė, tą svaigų ir nežmonišką džiaugsmą atėmus gyvybes ir tris žmones, nenusipelniusius vaikščioti šia žeme, tik taip emociškai išvargo, kad galiausiai taip ir nepersirengusi atsigulė į lovą ir užmigo. Tačiau net sapnuose Linetei nebuvo lemta rasti ramybės. Žmogiškoji pusė visaip ją stengėsi priversti gailėtis savo poelgio ir įtikinti pasiduoti policijai, o tuo tarpu demoniškoji... Ji vertė merginą didžiuotis savo poelgiu ir džiaugtis, kad pavyko sėkmingai atkeršyti.

"Linete, tu nesi jų budelė. Tu esi tik auka, kuriai lemtis davė progą savo ir Lolitos skriaudikams atsilyginti už jų blogus darbus." - mažiausiai tūkstantį kartų ji kartojo sau sapnuose, kol galiausiai košmarų virtinė pasibaigė, o nedavusi ramybės sąžinė nurimo. Tą lemtingąją akimirka, kai tamsa pažabojo šviesą ir privertė patikėti, kad net blogis turi daugybę skirtingų atspalvių bei gali būti panaudotas vardan aukštesnio gėrio, merginos suvokimas pasikeitė. Ji pagaliau suprato, kad norint išgyventi šiame negailestingame pasaulyje neužtenka gailestingumo ir mokėjimo atleisti. Kartais kaip tik reikia pulti savo priešus ir padaryti viską, kas įmanoma, kad juos sustabdyti.

Nusprendusi daugiau nebegalvoti apie vakarykštį įvykį, apie praeitį, kurios jau niekada nepakeis, ji sumanė pasiruošti jos laukiančiai ateičiai.

Išdžiuvus juodiems plaukų dažams, padengusius sidabrines plaukų sruogas, Linetė žvelgdama į veidrodį, išsiėmė iš akių senus kontaktinius lęšius, keičiančius akių spalvą ir jų vietą įsidėjo naujus. Vos pajutusios svetimkūnį, akys pradėjo ašaroti. Jos tikėjosi, kad šios išplaus jį, bet nieko panašaus neįvyko. Galiausiai sielos veidrodis pavargo kovoti su su priešu ir susitaikė su jo buvimu jame.

Kai ašaros pagaliau nustojo byrėti iš akių, suskambo Linetės mobilusis.

- Linete, ar šiandien neisi į ledainę? - be užuolankų paklausė Siuzana, kai nuskubėjusi į miegamąjį ir paėmusi nuo melsvos palangės telefoną, jos draugė paspaudė atsiliepimo mygtuką.

Susierzinusi ir akimis svaidydama žaibus pro langą, atsiveriantį melsvo ir ramaus dangaus vaizdą, demsė troško kuo greičiau užbaigti pokalbį su Siuzana. Nors paprastai Linetę merginos plepėjimas savotiškai ramino ir padėdavo bent akimirkai užmiršti savo problemas, bet šiandien jis trukdė susikaupti ir atlikti savo darbus.

- Taip,- stengėsi atsakyti mergina, kad jos balse nebūtų girdėti nei kruopelytės susierzinimo ar nekantrumo. - Aš ruošiu namų darbus,- Linetė mintyse išpeikė save, kad neįstengė sukurpti geresnio melo. - O tu, Siuzana, nepamiršk pasikartoti algebros,- juodaplaukė griebiesi it skęstantysis šiaudo, kad sumažintų žaliaakės norą bent artimiausiu metu kalbėtis su ja.

- Visai buvau pamiršus apie kontrolinį,- Linetė akimirksniu suprato, kad Siuzana melavo, nes pastaroji niekuomet nebuvo iš tų žmonių, kurie užmiršdavo svarbius dalykus. - Jam aš pasikartosiu vakare, nes dabar neturiu tam laiko.

Linetė iš patirties žinojo, kad Siuzana vakare, prieš miegą tikrai nebandys spręsti sunkių matematinių uždavinių ir kitą dieną vėl gaus dvejetą. Už prastą pažymį Siuzana mylimi tėveliai skirs jai įprastą bausmę, kitaip tariant kelias dienas nuspręs neduoti atžalai kišenpinigių. O ši eilinį sykį bus priversta sukti galvą kaip ištaisyti blogą pažymį ir sutrumpinti bausmę bei niurzgės, kad negalės lankytis ledainėje ir praras puikią progą pagaliau užkalbinti Džaną.

Siuzana kone po nosimi sumurmėjusi, kad negali ilgiau kalbėtis, nes stovėjo prie savo mylimojo namų, užbaigė savo ir Linetės pokalbį.

Nutrūkus judviejų rytiniam pašnekesiui, Linetė padėjo telefoną ant palangės ir atsigręžė į įvairių mėlynos spalvos ir vandens atspalvių tonais išmargintame kambaryje buvusią dvidurę spintą. Išvydusi ant jos tamsiai mėlynos rankenos kabančią atsegtą rankinę, iš joje buvusios piniginės mergina išsitraukė keliolika smulkių monetų. Mintyse susumavusi jų skaičius, iškaltus ant reverso ir nusprendusi, kad jos turimos sumos užteks, mergina sugniaužė ranką į kumštį, kad nepamestų savo turto ir išskubėjo iš savo namų.