Kelias, vedantis į nežinomybę

33

Linetė, Kirikas ir Azūrė eidami begaliniu ir apledėjusiu keliu, vedančiu į nežinomybę daugybę kartų krito ir kėlėsi. Ledas, kuriuo jie buvo priversti žingsniuoti mėlynojo elemento valdytojai pasirodė keistas. Nors užšalęs vanduo ir atrodė visiškai toks pats, kokį lengvai galėjo sukurti Arkadaš, tačiau merginai jis priminė įniršusį, tykiai sėlinantį tarytum tigrą žvėrį. Sutvėrimas, valdantis keliautojus it lėlininkas marionetes, visomis išgalėmis stengėsi, kad jos parplukdyti ir sužeisti. Kartais jam pavykdavo pasiekti savo tikslą ir pasimėgauti trejetuko kančiomis, bet dažniausiai tekdavo šiam monstrui tekdavo pajusti kartų nusivylimo skonį, nes bendražygiai po kiekvieno pargriuvimo imdavo judėti dar atsargiau nei ankščiau.

- Aš girdžiu netoliese čiurlenantį ežerą,- po kurio laiko drįso prabilti Azūrė.

Ir išties netrukus Linetės ir Kiriko ausis pasiekė tas garsas, pranešantis, kad netoliese yra vandens. Supratus, kad greitai pavyks surasti gyvybės šaltinį ir po daugybės laiko pagaliau vėl išeiti iš ledo olos, jų trijų širdis užvaldė stiprus džiaugsmas. Kol elementų valdytojai mintyse bandė nupaišyti vaizdus, kuriuos netrukus palikę niūrią ir slidžią amžino įšalo žemę užnugaryje išvys, garbanė leido protą visiškai aptemdyti teigiamai emocijai. Tapusi svaigaus jausmo įkaite, mergina greitai užmiršo, kokiu pavojingu keliu drauge su bendražygiais keliavo ir ėmė skuosti taku lyg akis išdegusi. Netrukus už šią klaidą Azūrė buvo sumokėti su kaupu.

Jei demsei ir Kirikui nebūtų tekę patirti savo kailiais skaudaus kritimo ant ledo ir susidurti su dar sunkesniais išbandymais net už tai, tai tikriausiai jiedu būtų juokęsi iš svetimos nelaimės. Bet dabar jie užuot pasielgę taip kaip daugelis Linetės gyvenimo kelyje sutiktų žmonių padėjo suklupusiai merginai atsistoti.

Nors ir mergina bei vaikinas labai stipriai troško kuo greičiau išeiti iš šio ledo kalėjimo, bet kitaip nei Azūrė jie nusprendė neskubėti. Judėdami vėžlio greitumu pirmyn, jie užtruko daugybę laiko, kol išlindo iš milžiniškos ir akimis neaprėpiamos olos.

Elementų valdytojai atsidūrę kitapus vietos, tik per plauką nevirtusios jų amžinuoju kalėjimu, pamatė nusigręžusią nuo olos Azūrę. Mergina buvo įsmeigusi savo gintarines akis į sraunų ir skaidrų lyg krištolas ežerą.

Paslapčia stebėdama bendražygę, Linetė pastebėjau, kad jos nubrozdinti keliai buvo aprišti tamsiai mėlynos palaidinės skutais.

Kreminės spalvos liemenėlė ir trumpas, languotas, kelių nesiekiantis sijonas garbanei beveik visiškai nesuteikė šilumos, todėl ji buvo priversta kalenti dantimis iš šalčio ir dažnai vieną į kitą trinti rankas, kad jos nesustirtų ir netaptų nejautrios.

- Regis, kerai išblėso,- lyg pajutusi, kad paslapčia Linetė ir Kirikas ją stebėjo, Azūrė atsigręžė į juodu.

"Pažvelk į kairę." - išgirdusi neregimosios savo palydovės balsą, demsė pasijautė nejaukiai. Nors mergina ir šį sykį nematė net menkiausių jai atsiuntusios savo mintį būtybės kontūrų, bet juto ši ją stebėjo.

"Kodėl turėčiau tavęs klausyti?" - pamanė Linetė ūmai prisiminusi tą kartą, kai nepažįstamoji bandė ją priversti nužudyti Kiriką. Tada mėlynojo elemento valdytoja dar nesuprato, kad tą įsibrovėlį, trokštantį sužinoti visas jos paslaptis kada nors pamils, o štai dabar Linetė suprato, jog nematomosios metaforoje buvo tiesos. Ji tikrai įbrido į meilės upę, tačiau kitaip nei manė nematomoji pirmą kartą.

"Jei nenori šiandien mirti, klausysi manęs." - griežtas palydovės balsas privertė merginą krūptelėti.

Jausdama, kaip baimė pamažu apsivijo nematomis grandinėmis aplink jos kūną, Linetė ryžosi paklusti pabaisai vien tam, kad sužinotų su kokia grėsme netrukus teks susidurti. Kai demsė pažvelgė į kairę, trumpai akimirkai kraujas jos gyslose užšalo, o širdis, plakusi krūtinėje sustojo. Jusdama šaltį, nemaloniai glamonėjantį pečius, ji žvelgė siaubo kupinomis akimis į Idžiraką. Su lig kiekviena prabėgusia sekunde jo šiurpus ir visiškai baltas sielos veidrodis vis labiau demono ir vampyro hibridę gąsdino.

Mitologinis padaras, stovėjęs vos už poros metrų nuo mūsų, turėjo nedidelius ledo spalvos ragus. Idžirako viršutinė dalis atrodė kaip melsvo briedžio, o apatinė šviesiaodę moterį, vilkinčia tamsiai mėlynas, džinsines kelnes. Tai buvo taip neįprasta ir keista, kad nejučia Linetė šyptelėjo. Trūko visai ne daug, kad visai ne laiku ir ne vietoje ji būrų ėmusi kvatotis vien dėl to, kad toji toji būtybė kitaip nei intuitų legendoje minimas Idžirakas slėpė savo kojas po stora medžiaga.

- Jums nepavyks niekada nepavyks ištrūkti iš šio pasaulio,- nors keistasis sutvėrimas ir labai stengėsi kalbėti įtaigiai, bet jo balsas Linetės neprivertė nei truputėlio išsigąsti. Klausydamasi pavojingojo ir galingojo Idžirako, mergina jautėsi taip lyg žiūrėtų prastą siaubo filmą, kuriame pagrindinis blogiukas užuot sugebėjęs įbauginti priešus, juos prajuokina. - Elementeriume tūnanti tamsa sunaikins visą gėrį, esantį jūsų blogio ir valdžios troškimo neužterštuose širdyse. Tada, kai jumyse nebeliks nei lašelio vilties ir šviesos, o už meilę ir gailestingumą taps artimesnė neapykanta, jūs kaip ir aš kadaise paskęsite aklinoje tamsoje... Tamsoje, iš kurios vienintelis kelias ves į mirtį ir beprotybę.

Jei pirmieji ištarti būtybės žodžiai nei truputėlio Linetės nepaveikė, tai kiti... Mergina klausydamasi beširdžio padaro, kalbančio žemu ir pavargusiu moters balsu akimirkai tarsi susitapatino su juo ir pajautė skausmą bei svaigią beprotybę aptemdžiusią kadaise buvusį blaivų protą. Tą lemiamą akimirka, kai ši pajuto tai, kas dėjosi nepažįstamosios viduje jai tarytum akys atsivėrė ir Linetė pagaliau suprato, kad priešais stovėjo paslaptingai iš kalėjimo dingusi būrėja Evelina. Nors toji sugniuždyta ir nebematanti prasmės gyventi būtybė nei iš tolo nepriminė Kiriko apibūdintos nepaprastai energingos ir gyvybingos moters, bet demsei širdis kuždėjo, kad į ją žvelgė buvusi dvasios elemento valdytoja.

- Ką tas niekšas Dantė O'Nilas padarė Evelinai?!- vaikino, žvelgiančio į neatpažįstamai pasikeitusią Eveliną balse Linetė girdėjo siaubą susimaišiusį neapykantą. - Kodėl kadaise kadaise gelbėjusi kitų gyvybes moteris atrodo, kaip kraujo trokštanti pabaisa?

Trumpą sekundės dalelytę vandens ir ledo valdytojai žvelgiant intuitų legendoje aprašytą padarą pasivaideno, kad toje vietoje, kurioje stovėjo jis matė šviesiaplaukę moterį, žvelgiančią į pasaulį liūdnomis akimis. Išvydusi tą beviltiškumo persmelktą žvilgsnį, mergina pajuto, kaip suvirpėjo jos pati jautriausia mano sielos styga ir vieniša ašara ištryško iš akies kampučio. Nespėjus šiam menkam lašeliui sudrėkinti skruosto, atvaizdas pasikeitė ir Evelinos vietą vėl užėmė baltakis monstras.