Kelias, vedantis į nežinomybę

4

- Jei būčiau žinojęs, kad toji nuotrauką tave taip stipriai paveiks, būčiau išplėšęs tau iš rankų dienoraštį ir jį sudeginęs,- tarė Kirikas po to, kai Linetė išdrįso papasakoti tai, ką regėjo prieš akis regėdama prabėgusio gyvenimo prisiminimus.

Kirikas vienu metu ir niršo, kad neįstengė apsaugoti Linetės, ir liūdėjo matydamas merginos skruostais viena po kitos byrančias ašaras.

Dežavu. Nors ir labai stengėsi, bet Linetei nepavyko sugalvoti tinkamesnio pavadinimo jausmui, kurį ji jautė švelniai apkabinusio ir laikančio savo glėbyje Kiriko. Akimirka, kurią mergina išgyveno jausdama vaikino kūno šilumą, labai priminė praeitį, todėl iš pat pradžių ji nesuvokė, kad prieš akį ėmė regėti, rodės prieš tūkstantį metų įvykusią gyvenimo sceną.

Labai atsargiai lyg bijodama, kad vienas neatsargus judesys sutrumpins paskutinius prisiminimų likučius demsė į rankas paėmė savo šeimos nuotraukų albumą. Laikydama brangų daiktą, kurį dieną prieš gaisrą mama paslėpė saugiausioje namo vietoje, ji atsisėdo ant minkštos lovos, užtiestos dangaus žydrumo užtiesalu.

Vartydama puslapius užpildytus fotografijomis Linetė jautė, kaip dar labiau supančiojo gėlos grandinės. Ne savo noru ji vėl buvo priversta regėti iš tamsių sielos užkaborių išplaukiančius prisiminimus. Išgyvendama iš naujo tą patį pragarą, kurį patyrė dieną, negrįžtamai pakeitusia jos ir taip netobulą gyvenimą, Linetė juto, kaip iš akių byrėjo ašaros.

- Sėdėdama ir verkdama jų nesusigrąžinsi, o tik imsi dar labiau save kankinti ir kaltinti, kad kažko nepadarei, kas galbūt būtų galėjęs išgelbėti jų gyvybes,- išgirdusi Kiriko balsą, mergina suprato, kad buvo taip paskendusi prisiminimų sukeltame skausmo liūne, jog neišgirdo, kaip vaikinas įsibrovė į jos asmeninę erdvę.

Linetė pakėlė ašarotas akis nuo albumo, kurio puslapiai buvo sudrėkę nuo permatomų lyg rasos lašelių, ir pažvelgė į atėjūną. Šį kartą Kiriko akys neliepsnojo, o buvo liūdnos, bet tuo pačiu ilgesingos. Matydama jose grynu gryniausią gėlą ir begalinį ilgesnį Linetė akimirksniu suvokė, kad jis pas ja atėjo savo noru, o ne vykdydamas Siuzanos įsakymą.

"Nenoriu, jog jis mane guostų ir sakytų, kad viskas bus gerai." - mąstė Linetė nenuleisdama akių nuo juodaplaukio, kuriuo nenorėjo pasitikėti vien dėl to, kad jis net pats to nesuprasdamas sugebėjo palytėti jos sužalotą sielą. "Privalau rasti būdą kaip išvyti Kiriką iš namų."

- Ar tau yra pažįstamas netekties skausmas, paliekantis širdyje ir sieloje, negyjančias žaizdas?!- tardama kiekvieną žodį demsė vis labiau kėlė balso toną. Mergina desperatiškai tikėjosi, kad jei ne balsu, tai bent žodžiais pavyks išgąsdinti Kiriką Samirą ir sumažinti jo susidomėjimą ja. - Ar tu bent gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi kas kartą prisiminusi savo tėvų mirties dieną?

Linetės paskubomis sukurptas planas, turėjęs padėti atsikratyti nepageidaujamo guodėjo neišdegė, nes Kirikas buvo ne mažiau užsispyręs nei ji.

- Aš pažįstu gėlą ne prasčiau už tave, Linete,- tarė Kirikas sėsdamasis ant lovos krašto. - Mano tėvai nuskendo ežere, kai man buvo dvylika. Gelbėtojai padarė viską, ką galėjo, kad surastų jų kūnus, bet jų pastangų buvo per maža.

Nors paprastai Linetė neužjausdavo kenčiančių žmonių, bet šį kartą jai nuoširdžiai pagailo vaikino, kuris po kietuolio kauke slėpė jautrią sielą.

- Praradęs tėvus, kurį laiką jaučiausi taip blogai, kad net norėjau nusižudyti.

"Tu bent galėjai rinktis, o iš manęs buvo atimta net ši teisė." - pamanė Linetė  jausdama kaip viena po kitos sutrupėjo jos apsauginės sienos.

Demsė jautėsi kaip niekada pažeidžiama ir silpna. Ji beveik neturėjo jėgų kovoti ir su skausmu, ir su Kiriku, kuris stengėsi parodyti, kad ne ji vienintelė siaubingai kenčia.

- Stengiausi tave priversti palikti mane vieną, bet tu ne tik, kad neišėjai. Negana to nusimetei nuo veido kaukę,- nors balsas ir lūžinėjo, tačiau mergina nedrįso nei akimirkai nustoti kalbėjusi, nes jautė, kad netrukus ją užlies tokia stipri skausmo banga, kad įstengs tik verkti. O kai tai nutiks, akimirksniu pamirš, ką norėjo pasakyti prieš tai. - Nors mudu beveik visiškai nepažįstami, bet bendraudama su tavimi jaučiuosi taip lyg tiesa kitokia. Atrodo, kad mes jau buvome susitikę ankščiau. Žinau, kad taip kvaila manyti, bet... - pajutusi kaip kažkas stipriai smogė į krutinę, mergina nutilo ir pasidavė. Nors troško pasakyti dar daugybę dalykų, bet leidosi nešama stiprios srovės.

- Būtent dėl šio keisto jausmo ir ryžausi prabilti apie tai, kas iki šiol kelia skausmą,- tai ištaręs, vaikinas apkabino Linetę.

Ankščiau ji būtų išsilavinusi iš jo glėbio ir pasislėpusi ten, kur galėtų būti vieną su savo skausmu, bet dabar viskas buvo kitaip. Mergina trokšdama paguodos ir nenorėdama leisti išeiti vieninteliam žmogui, kuris sugebėjo pažvelgti į jos vidų, apkabino Kiriką.

Kas žino, kiek dar laiko Linetė būtų klajojusi po seniai prabėgusių akimirkų prisiminimus, nei nebūtų vėl mintyse išgirdusi nepažįstamosios balso. Balso nejučia tapusio vieno iš nemaloniausių jos gyvenimo palydovų.

"Kadaise ir aš kaip tu stipriai mylėjau, bet žmogus, kuriam priklausė mano širdis, ją sutrypė. Netekusi meilės, praradau ir sielos ramybę."

Klausydamasi nepažįstamosios Linetė pajuto, kaip jos širdį pervėrė skausme ir liūdesyje išmirkyta kieta lyg deimantas ir aštresnė už kalaviją strėlė.

"Man tikrai labai gaila, kad tau teko tai patirti."- net mintyse merginai buvo labai sunku atrasti žodžius, kurie jei padėtų paguosti persekiotoją ūmai privertusia justi jos skausmą. "Bet galbūt žmogus, kurį mylėjai, nebuvo vertas tavo meilės ir širdies? Galbūt jis net nemokėjo nieko išskyrus save mylėti?"

Tai išgirdusi nematomoji nusijuokė.

"O ar Kirikas vertas tavo meilės?!"- ūmai moters balsas iš liūdno pasidarė toks piktas, jog net Linetės oda akimirksniu pašiurpo. "Kam verta įsileisti į širdį meilę, jei jai lemta gyvuoti trumpiau nei gyvenimą?"

Su lig kiekviena akimirka praleista kalbantis su ja mėlynojo elemento valdytoja ėmė tikėti, kad toji paslaptingoji asmenybė, niekada nedrįstanti parodyti savo veido yra demonė. Speidė, trokštanti, kad ji pasiduotų šios įtakai ir leistųsi užvaldoma iš vidaus. Bet ar įmanoma būtybei, turinčiai demonų kraujo būti užvaldytai kito demono? Atsakymo į šį klausymą Linetė nežinojo.

"Ko aš trokštu tu sužinosi, kai tavo gyvenimas duš į šipulius ir tu - Linete, trokšdama nejusti skausmo atsižadėsi žmogiškumo trupinių, kuriuos tavo rasei suteikė atsitiktinumas."

Nors neregimosios žodžiai ją išgąsdino, Linetė stengėsi iš visų jėgų susitvardyti ir neparodyti savo baimės, kad moteriai nesuteiktų dar daugiau malonumo.