Kelias, vedantis į nežinomybę

23

Paprastai dauguma žmonių atsidūrusių aklavietėje ir pajutusių kraują stingdančią baimę pasiduodavo, nebekovodavo su priešais, bet Siuzana ir Džanas nepriklausė daugumai. Būtent todėl jie nesileido užvaldomi panikos ir visiško bejėgiškumo.

Net ir žinodami, kad nieko to nepasieks mergina ir vaikinas lėtai ėjo atbuli. Jie tolo nuo pavojingos moters iki tos akimirkos, kai judviejų nugaros palietė užsitrenkusias duris. Kai nebeliko, kur toliau eiti jie liūdnai pažvelgė vienas kitam į akis. Bet net ir tada neleido pagalvoti, kad netrukus jų gyvenimo kelias gali pasibaigti.

- Nereikėjo mums eiti į šį namą,- pusbalsiu ištarė Džanas.

Nesumodama, ką atsakyti Siuzana tik linktelėjo galvą.

Girdėdama vis artėjančius raganos žingsnius, Siuzana kaip ir Džanas nuoširdžiai gailėjosi, kad pasidavė bekraščiam troškimui išnirti iš tamsos ir nebandė vienas kito sustabdyti. Jei anuomet, kai išvydo mažą žiburėlį, jiedu būtų žinoję, kas netrukus jų lauks, tai tikrai nebūtų žengę keliu, vedančiu į mirtį.

"Mes padarėme didelę klaidą ir už tai turėsime brangiai sumokėti."- pamanė Siuzana tebežvelgdama į mylimojo pilkas akis.

Tą pačia akimirka, kai moteris sustojo, žemės elemento valdytoja nusigręžė nuo Džano ir atsigręžė į atėjūnę. Ji instinktyviai pažvelgė į jos plaštaką, pabalusiais krumpliais ir pamatė raganos rankoje tvirtai suspaustą tamsiai rudą, medinę peilio rankeną. Kol žaliaakė spoksojo į įrankį, galintį netinkamose rankose tapti pavojingu ginklu, Džanas pasisukęs į nepažįstamąją varstė ją akimis ir bandė suprasti, kodėl ji užuot juodu puolusi paprasčiausiai sustojo ir žvelgė į taip lyg jie būtų ne žmonės, o maistas.

Tuo tarpu Siuzana buvo įsitikinusi, kad toji pikta linkinti moteris norėjo kuo ilgiau pasimėgauti jos ir Džano baime bei leisti savo fantazijai paišyti siaubingas ir kanibališkas scenas.

Kai tamsiaplaukei pabodo spoksoti į savo aukas ji iškėlė ranka su kruvinu, aštriu skirtu mėsai pjaustyti peiliu sau iki pat juosmens. Nukreipusi smaigalį į elementų valdytojus, laisvosios plaštakos pirštais perbraukė per ašmenis norėdama įsitikinti, ar jie pakankamai aštrūs. Įsitikinusi, kad lemiamu momentu peilis jos nepaves, ragana dar arčiau prislinko prie savo aukų. Sustojusi taip arti, kad be jokio vargo būtų galėjusi sužaloti savo svečius, svetingoji šeimininkė prakalbo jiems suprantama kalba.

- Kuris iš judviejų nori pirmasis mirti?- be užuolankų paklausė žiežula.

Jos balsas skambėjo taip atsainiai lyg jį būtų klaususi ne apie vieną svarbiausių gyvenimo pasirinkimų, o pavyzdžiui trokštų sužinoti, ar Siuzanai ir Džanui patiko makaronai.

Nei vienam iš jų neatsakius į klausimą, moteris kelias sekundes pagalvojo, o tada peilį nukreipė į Siuzaną. Raganai atrodė, kad mergina yra silpnoji grandis, kurią pašalinus bus daug lengviau sutriuškinti jos bendražygį.

Įsivaizduodama, kaip dailiai bėgs kraujas iš žaizdos, kurią netrukus padarys ašmenys, malachito atspalvio akių savininkė prikišo arčiau merginos kaklo ir išsišiepė pamačiusi, kaip šios veidas ūmai išblyško.

Suvokęs, kad jei tuojau pat ko nors nesiims netrukus praras paskutinį žmogų, dėl kurio meilės atrado savyje jėgų kovoti su tamsa, Džanas iššaukė nesmarkų vėjelį. Šis šelmis, nuolatos žmonėms pridirbantis eibių, pakėlė nuo grindų kalną dulkių, kurias buvo palikusi puiki namų šeimininkė. Vėjelis paskubomis iš savo bjauriojo grobio suformavęs didelį kamuolį, ji sviedė moteriai į akis ir nosį.

Šalia moters stovėjusi Siuzana prieš vėjui kertant lemtingą smūgį spėjo nusisukti nuo nematomojo kario, o ragana... Ji jausdamasi padėties šeimininke, nepakrutino nei piršto, kad išvengtų nelaimės. Būtent dėl šios priežasties jai netrukus ėmė degti iš skausmo akys ir kutenti nosį.

Susierzinusi žiežula kelis kartus sučiaudėjo. Tai padėjo jos nosiai išsilaisvinti iš spąstų, bet akys vis dar buvo įkalintos neregystės gniaužtuose. Praradusi sveiką nuovoką ir pamiršusi, kad rankoje laikė peilį moteris prisitraukė plaštakas prie pat savo veido, kad galėtų iškrapštyti bent dalį į akis prikritusio šlamšto. Kai peilio galiukas netyčia užkabino skruostą, elementų valdytojų priešė garsiai suklykė ir ūmai paklaikusi iš baimės išmetė iš rankos ginklą. Šis garsiai nukrito ant grindų.

Nors buvo baisu, bet Siuzana atsigręžė į apakintą skausmo žmogystą. Vos pažvelgus į jos kančios ir skausmo iškreiptą veidą, į palei dešinę akį tekantį kraują, širdį užvaldė noras atkeršyti už visas praleistas lyg ant datų akimirkas šiame klaikiame name. Net pati nespėjus susivokti Siuzana mintyse sukūrė sceną, kurioje pro grindlentes ūmai išlindusios storos, žalios augalų šaknys it vijokliai apsivijo raganą ir neleido jai įkvėpti nei lašelio gyvybei reikalingo palaikyti deguonies.

Vos pavykus išsivaduoti iš klaikios fantazijos gniaužtų, teko grįžti į realybę, kuri atrodė lygiai taip pat kaip ta kraugeriška svajonė. Kelias kankinančiai ilgas akimirkas mergina niekaip negalėjo patikėti tuo, ką savo akimis regėjo. Kai pagaliau išdrįso pripažinti žiaurią tiesą, žaliojo elemento valdytoja minčių pagalba bandė priversti šaknis liautis veržus raganos kaklą, tačiau jos pastangos buvo bevaisės. Dabar žemės galia nepakluso jos valiai.

Nors žaliaakė nenorėjo, bet žemės elementas ne tik privertė trobelės savininkę iškęsti siaubingą agoniją, bet ir atsisveikinti su gyvybę.

Vis dar negalėdama blaiviai mąstyti Siuzana nusigręžė nuo negyvėlės.

Mergina žinojo, kad ją turėtų imti griaužti sąžinė už tai, kad padarė baisų dalyką. Bet vietoj to ji juto kitokius daug painesnius jausmus. Vienu metu ir baisėjosi tuo, ką kažkas privertė jos galioms padaryti, ir kažką panašaus į dėkingumą. Pastarasis jausmas vertė jos odą šiurpti, nes vien mintis, kad neseniai kažkieno rankose tapo įrankiu vertė ją jaustis nemaloniai. Tačiau ne ir tai nenumalšino širdį užplūdusio džiaugsmo, kad ji neatsidūrė raganos vietoje, nekentėjo pragariško skausmo ir nemeldė mirties išvaduoti ją iš nesibaigiančių kančių.

Kiekvienas ją užplūstantis jausmas buvo toks galingas, kad sparčiai užgoždavo savo galybę ankstesnį, todėl žemės valdytoja jautėsi lyg jūroje bangų blaškomas laivas, niekaip negalintis pasiekti savo uosto ir nežinantis, ką nauja kelionės diena atneš. Ši keista mintis privertė žaliaakę tyliai nusijuokti.

Tą pačią akimirka, kai jos juokas pasklido po ankštą patalpą, širdį užplūdo negera nuojauta. Pajutus, kad kažkas netrukus nutiks negero, rudaplaukės šypsena išblėso. Nebejausdama malonaus džiugesio, mergina atsitraukė nuo durų. Net nesiteiravęs, kodėl Siuzana taip nusprendė pasielgti, Džanas pasekė jos pavyzdžiu.