Kelias, vedantis į nežinomybę

27

Linetė išgirdusi, kaip grėsmingą ir mirtimi alsuojančią tylą perskrodė garsus klyksmas, suprato, kad ne jos, o tos pavojingos moters gyvenimui atėjo galas. Pajutusi didžiulį palengvėjimą, mergina lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo priešę. Pamačiusi, kad ankščiau ją skrodusi šaltu žvilgsniu, būtybė primenanti Yuki Onna žaibavo akimis ir pamažu tirpo nuo karščio, demsė nuoširdžiai apsidžiaugė, kad kažkas nepabijojęs pabaisos išgelbėjo jos gyvybę.

Kol Linetė džiūgavo ir juto, kaip visos ankščiau nedavusios ramybės baimės ištirpo lyg pernykštis sniegas, baltaplaukė kažką garsiai ir piktai sakė. Nors Linetė nemokėjo šios būtybės gimtosios kalbos, bet suprato, kad būtybė tarė kažką nemalonaus.

"Jukijoro. Jei atmintis neapgauna, tai būtent šitaip demonų kalba buvo rašomas mano sutiktos antgamtinės būtybės pavadinimas." - tai ištarusi mintyse, Linetė pabandė pajudinti rankas. Nors ir labai stengėsi, bet jai nepavyko priversti plaštakas bent milimetrą į viršų pakilti. "Nenoriu likti amžinai įkalinta lede." - merginos širdį maloniai šildžiusį džiaugsmą, ūmai užgožė stipri panikos ir bejėgiškumo banga. Negalėdama pajudinti nei piršto, kad išsivaduotų iš spąstų, paklaikusiomis bei nuolatos lakstančiomis akimis, Linetė žvelgė į tolį ir juto, kaip kelios išdavikės ašaros nuriedėjo suledėjusiais skruostais.

Bijodama, kad netrukus taip stovėdama išprotės, demsė laukė stebuklo ir vis dar laikėsi įsikabinusi trapios vilties, nors ateitis jai nežadėjo nieko gero. Kovodama su trokštančia protą užvaldyti beprotybe, Linetė praleido visą amžinybę, kol pajuto, kaip šilta ranka palietė jos skruostą. Tą akimirka, kai nuo prisilietimo ją sukaustęs ledas ėmė tirpti, Linetė suprato, kad pasielgė teisingai neleisdama vidiniams demonams užgesinti vilties įžiebtos liepsnos.

Kai užšalęs vanduo pakeitė savo agregatinę būseną ir tapo skysčiu, o išblyškęs veidas įgavo gyvybingumo, vaikinas patraukė delną nuo merginos odos.

- Ačiū,- tardama šį žmonėms įprastą žodį Linetė pajuto, kaip skruostai per ne lyg išraudo, o širdis ėmė greičiau plakti. Žvelgdama į juodaplaukį, ji jautėsi keistai. Vieną akimirka demsė juto gėdą, kad ką tik pasirodė silpna, kitą jautėsi pasimetusi ir pikta, kad norėdama padėkoti, įstengė išspausti tik vienintelį ačiū, o trečią buvo lyg apsvaigusi, nors nei liežuvio galiuku nebuvo lyžtelėjusi nei iš alkoholinių gėrimų. Lyg to būtų maža jos širdyje bandė atrasti vietą ir begalinis džiaugsmas, kuris lengvai galėjo prišaukti ašaras. Šiuo metu Linetė nenorėjo verkti net iš laimės. Ji norėjo pagaliau suvaldyti šėlstančias emocijas, bet tai buvo tas pats lyg gaudyti vėją laukuose. Kuo labiau ji troško pažaboti savo jausmus lyg laukinius žvėris, tuo aršiau jie grūmėsi tarpusavyje ir širdyje darė vis didesnį chaosą.

Nuo stiprių emocijų taip susipainiojo protas, kad nieko blogo nepagalvojusi mergina pasakė:

- Pažadu, kad daugiau viena nebėgiosiu sniegynais.

- Verčiau to nežadėk,- tarė Kirikas.

Jo ištarti žodžiai kelioms akimirkos privertė vandens valdytojai prarasti amą.

- Kodėl?- paklausė ji, vos atgavusi prarasta kalbos dovaną.

- Jei mes sutiksime būrį ledo padarų, turėsime ne stoti su jais į kovą ir žūti, o bėgti, kiek kojos neš bei nei akimirkai nenustoti tikėti, kad priešai nuo mūsų atsiliks,- ir vaikino balso tonas, ir veido išraiška išdavė, kad jis būgštavo, jog Linetė, bet kokia kaina tesės netyčia duotą pažadą.

"Kirikas teisus. Negalima švaistytis pažadais, jei nežinai, ar pavyks juos ištesėsi." - staiga demsei tarytum akys atsivėrė, ir ji pagaliau įstengė suprasti, kokią per savo gyvenimą klaidą dažniausiai padarydavo žmonės ir demonai.

Dabar per kelias akimirkas įgijusi daugiau išminties nei per visus aštuoniolika metų, Linetė suprato, kad jei pažado sulaužymas gali išgelbėti kito gyvybę, ji būtina sulaužyti nepaisant to, kad vėliau prabudusi sąžinė tave ims griaužti dėl išdavystės. Kartą, kai dar mergina nežinojo šios tiesos, jai teko sulaužyti sau duotą pažadą vien tam, kad nemirtų žmogus. Kai savo ilgai slėptą paslaptį Linetė paaukojo mainais už Javuzo gyvybę, nei akimirkos nesigailėjo, to ką padarė. Taip gerai jautėsi tik dėl to, kad dar nespėjusią pabusti iš miego sąžinę užčiaupė žodžiais: "Aš pasielgiau teisingai."

Linetė žinojo, kad jei tą akimirką būtų priėmusi neteisingą sprendimą, tai iki mirties kaltę, kad neišgelbėjo bičiulio. Bet laimei taip neįvyko ir ji įstengė pasipriešinti tamsai.

Vos Linetei išsivadavus iš minčių verpeto, ir Azūrei pasivijus ją bei Kiriką, jie tęsė kelionę bekraščiu sniegynu. Keliautojai ėjo tylėdami ir nesidairydami į šalis, kad netyčia neatkreiptų į save nereikalingo dėmesio. Nors aplink trejetą ir nesisukiojo Vatero gyventojai, nei vieno nei akimirkai neapleido jausmas, kad paslapčia juos stebėjo.

Prabėgus kelioms valandoms nuo jų kelionės po amžino įšalo pasaulį, Linetė, Kirikas ir Azūrė pastebėjo ant sniego du milžiniškus pėdsakus. Nors pėdos atrodė kaip žmogaus, bet koks paprastas mirtingasis būtų galėjęs palikti mažiausiai metro ilgio ir pusmetrio pločio kojų antspaudus pusnyse? Ir kam jam būtų reikėję keliauti šiomis vietomis, kur be sniego demonės jie neregėjo jokio kito gyvo padaro?