Kelias, vedantis į nežinomybę

17

Evelina Konteras žinojo, kad jei būtų pasilikusi žmonių pasaulyje, dabar jau būtų išlaisvinta nuo šio pasaulio kančių. Ir tas žinojimas ją siutino, nes priminė, kad būtent Dantės dėka jos kančios buvo pratęstos bei vertė prisiminti praeitį. Nors ir labai nenorėjo, bet moteris buvo priversta vėl iš naujo tą pragarišką dieną, kurios metu sužinojo, jog buvo apkaltinta dviguba žmogžudyste ir melavimu savo klientams.

Duodama parodymus Evelina kartojo, kad kartkartėmis nuslėpdavo nuo klientų tai, jog šie sirgdavo gydytojų vadinamomis nepagydomomis. Ji teisinosi, kad taip elgdavosi, jog neišgąsdintų nieko apie savo būklę nenutuokiančių žmonių ir išgydydavo juos paprasčiausiais rankų prisilietimais, kuriais užmegzdavo protų nesuvokiamą ryšį su kenčiančiojo siela. O paklausta apie žmogžudystes, dievagojosi, kad niekuomet nebūtų nieko išdrįsusi nužudyti. Nors Konteras anuomet ir sakė tiesą, visi tikėjo jos priešo suklastotais įrodymais.

Kartais sėdėdama savojo kalėjimo kameroje šviesiaplaukė įsivaizduodavo, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jeigu niekuomet nebūtų sutikusi Dantės. Tais momentais ji leisdavo sau pasvajoti apie kitokią ateitį, kurioje nebebūtų vietos melui, o gerus darbus darytų ne trokšdama papildyti kišenes, o dėl noro padėti kitiems. Iš pradžių ji kiekvieną dieną svajodavo apie geresnę ateitį, bet vėliau, kai pagaliau suvokė, kad šios taip ir niekada netaps tikrove, palaidojo visas viltis ir svajones. Atsikračiusi jų, moteris įsileido į širdį beprotybę ir neapykantą. Šie du jausmai smarkiai pakeitė ją, bet neatėmė žmogiškumo.

"Nors Dantė išleido mane iš kalėjimo, bet tegul nemano, kad ūmai pamiršiu praeitį ir būsiu tik bevalė marionetė klusniai vykdanti visus įsakymus" - pamanė Evelina atgaudama žmogiškąjį pavidalą. "

Pasibaigus metamorfozei moteris pažvelgė į sau po kojomis gulėjusią garstyčių atspalvio palaidinę ir pajuto, kaip širdis ėmė spurdėti iš noro ką nors sudraskyti į skutelius. Nors nagelius labai niežtėjo sudraskyti tą bjaurųjį rūbą, bet Evelina užgniaužė norą. Ji pasielgė taip tik dėl to, jog žinojo, kad per kelias akimirkas sudraskytas rūbas vėl atgaus savo pradinę išvaizdą ir tai privers ją jaustis blogiau nei prieš tai.

Sukandusi dantis, moteris pakėlė nuo žemės rūbą ir jį apsivilko. Pridengusi per ne lyg liesą kūną, Evelina nepajuto net menkučio palengvėjimo. Vietoj jo vėl užvirė kraujas.

Seidlume gyvenantis žmonės sakydavo, kad neapykanta teturi tik vieną spalvą. Bet jie smarkiai klydo. Evelinos Konteras, buvusios dvasios valdytojos neapykanta turėjo tuziną plikomis akimis nematomų skirtingų atspalvių. Ir štai dabar vienas jų vertė prisiminti tai, jog net tris valandas turėjo būti pavirtusi Idžiraku. Bet pikčiausia buvo ne todėl, kad turėjo būti pabaisa ir apsimesti ieškanti trijų keliautojų, kuriems leido pasprukti. Labiausiai siutino tas skausmas, kuris aplankydavo pasibaigus skruzdelyčių bėgiojimui kūnų. Tas nevidonas luošino sielą beveik tokiu pat pajėgumu kaip Dantė sukeldamas vidinį skausmą.

Nepaisant to, kad Evelina neapkentė virsmų keliamo skausmo ir buvimo mitologiniu padaru, ji lakstydama laisvėje jautėsi kur kas geriau nei laukdama, kol apakintas nepasotinamo galios troškimo Zereidės pasirinktas kvailys parodys savo siaubingą charakterį.

- Man bent jau neteks užbaigti savo gyvenimo būnant senole,- tarė šviesiaodė moteris žvelgdama į savo atspindį vandens paviršiuje.

Jaunos moters veidas ir kūnas, kurio tikrąją išvaizdą regėdavo tik savo sapnuose, nebebuvo padengtas raukšlėmis ir senatvinėmis dėmėmis. Jeigu skruostikauliai nebūtų tokie išsišovę kaip dabar, oda nebūtų popieriaus baltumo, o po akimis nešmėžuotų tamsūs ratilai, ji būtų pamaniusi, kad žvelgė ne į naująją, o į senąją save.

- Gal žinote, kur veda šis ledo urvas? - ūmai Evelina išgirdo nepažįstamą, švelnų, malonų ausiai balsą.

Moteris mintyse melsdamasi, kad Dantė nebūtų atsiuntęs jokio savo sėbro ją stebėti, atsigręžė į atėjūną.

Pakako vieno žvilgsnio į nepažįstamąjį, kad širdis imtų plazdėti iš susižavėjimo, kurį dažnas palaikydavo meile, nors jis tebuvo tik savotiška sielos melodija. Ją galėjo išgirsti kiekvienas, bet suprasti tik tas, kuriam ji buvo skirta.

"Ak, kodėl turėjau būtinai dabar pajausti tą magišką trauką, apie kurią svajojau didžiąja gyvenimo dalį?" - klausė moteris mintyse savęs. "Ankščiau, kai galėjau mylėti niekuomet nejaučiau drugelių plazdėjimo, o dabar, savo gyvenimo saulėlydi esu priversta pamilti, nors ir žinau, kad galbūt rytojus man niekada neišauš."

Evelina nenorėjo, kad žmogus bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip jos bendraamžis pastebėtų, jog judviejų akims susitikus, išraudo jos skruostai. Todėl ji instinktyviai nudelbė akis žemyn lyg norėdama išvengti jo skvarbaus žvilgsnio ir naiviai tikėdamasi, kad jei neleis sau paskęsti jo tamsiai rudose akyse, trauka dings.

- Jūs negirdėjote mano klausimo? - nepažįstamojo balse buvo girdėti nuostaba.

Evelina būtų lengvai galėjusi sukurpti kokį nors melą, kad tik pratęstų pokalbį rudaplaukiu garbaniumi, bet nutarė būti su juo sąžininga ir iškart pasakyti tiesą.

- Aš nežinau, kur galima patekti einant urvu,- atsakė moteris.

Ji mielai būtų galvojusi apie urve buvusius tuziną išsišakojimų, vedančių bala žino kur, nors ir labai stengėsi prisiminti kiekvieną smulkmeną mintys krypto ne ten, kur reikia. Kuo labiau stengėsi negalvoti apie šiek tiek už ją žemesnį vyrą, tuo labiau troško dar sykį pažvelgti į jo medaus atspalvio veidą. Iš pradžių moteris bandė kovoti su savo troškimu, bet vėliau, kai jis tapo stipresnis net už ją, pasidavė. Ji pakėlė akis ir pažvelgė į vyrą, kuris vis dar spoksojo į ją.

- Galbūt pažįstate ką nors, kas tai galėtų žinoti?- pasiteiravo rudakis ūmai pajutęs norą prieiti prie moters arčiau.

- Nesiartinkite!- suriko Evelina pamačiusi, ką jis daro.

Ji ūmai ėmė trokšti, kad šis žmogus kuo greičiau dingtų iš akių, kol dar labiau nesujaukė jos gyvenimo.

Išgirdęs šviesiaplaukės pakeltą balsą, nepažįstamasis sustojo, ir perskrodė ją klausiamu žvilgsniu.

Tuo tarpu Evelinos širdį persmelkė nemalonus jausmas, kuris buvo lyg kaltės ir sąžinės graužaties mišinys. Jausdama jį mėlynakė troško atsiprašyti už tai, kad jo neprisileido artyn, bet ūmai suveikė savisaugos instinktas. Užgniaužusi norą prašyti atleidimo, garbanė ėmė atbula žingsniuoti. Protą aptemdžius troškimui kuo labiau nutolti nuo vyro, ji pamiršo, kad visai šalia buvo ežeras. O kai pagaliau prisiminė tą vandens telkinį, į kurį visai neseniai žiūrėjo, buvo per vėlu. Moteris neišlaikiusi pusiausvyros, tėškėsi į vandenį.