Kelias, vedantis į nežinomybę

28

Paklaikusi iš baimės, Siuzana stebėjo beprotišku greičiu besileidžiantį žemyn mylimąjį. Matant, kad tarp jos ir Džano atstumas su lig kiekviena akimirka vis didėjo, merginos akyse ėmė kauptis ašaros.

Skausmas, perskrodęs žemės valdytojos krutinę buvo toks stiprus, kad ši kone akimirksniu jam pasidavė ir patikėjo, kad mirtis atims iš jos dar vieną brangų žmogų. Bet nieko panašaus neįvyko, nes vaikinas pasinaudojo savo galiomis, kad ne tik pradėtų kilti, bet ir artėti prie maždaug pusmetrio nutolusio nuo kalvos mechanizmo.

- Atsiprašau, kad tave išgąsdinau,- ištarė Džanas, kai savo sukurto vėjo gūsio pagalba saugiai pasiekė krumpliaratį.

- Prašau, daugiau nieko panašaus niekada nedaryk,- meldė mergina. - Nebenoriu jausti kaip širdis ritasi į kulnus kiekvieną kartą, kai bandai padaryti kažką beprotiško.

- Gerai.

Rudaplaukę pribloškė Džano atsakymas, taip stipriai, jog ji kelioms akimirkoms prarado amą.

- Šioje vietoje daugiau neskraidysiu,- tai išgirdus Siuzanos širdį užplūdo palengvėjimas. - Bet tai nereiškia, kad ateityje neiškrėsiu ko nors nutrūktgalviško.

"Niekuomet neprašyčiau tavęs atsižadėti šios savo sielos pusės."- mąstė Siuzana, žvelgdama į pilkas mylimojo akis ir prisimindama, kaip trokšdamas nebejausti širdį slegiančio netekties skausmo ir kaltės, Džanas tyčia rizikavo savo sveikata ir gyvybe atlikinėdamas pavojingus triukus su savo motociklu. "Bet tai nereiškia, kad nesaugosiu tavęs ir leisiu atlikinėti beprotiškus dalykus vien tam, kad pajustum taip trokštamą adrenaliną."

Nusprendę nebetęsti pokalbio, Siuzana ir Džanas tęsė savo kelionę.

Kadangi jiems šypsojosi fortūna, beveik be jokio vargo įveikė didžiąją kelio dalį.

Tik pamačius netoliese patį didžiausią iš krumpliaračių iki šiol lydėjusi sėkmė nusprendė nusisukti ir Siuzanos širdį sukaustė baimė. Tą pačią akimirka visas pasitikėjimas savo jėgomis išgaravo ir jo vietą užėmė neužtikrintumas. Jis sudaręs sąjungą su baime, privertė merginą pasijausti taip lyg ji būtų nuo pat pirmos akimirkos patekusi į šį pasaulį pasmerkta mirti.

Džanas dirstelėjęs į Siuzanos veidą, jame įžvelgė grynų gryniausią siaubą. Kitas žmogus buvęs jo vietoje būtų bandęs nuraminti žemės valdytoją, bandyti ją įtikinti, kad viskas bus gerai. Bet Džanas nemelavo, nes žinojo, kad, bet koks net ir mažiausias melas nepakeis akivaizdžios tiesos.

Minutėlę padelsęs, vaikinas nusigręžė nuo merginos ir netaręs nei žodžio, šoko pirmas.

Jis per keliolika sekundžių atsidūręs ant didžiojo mechanizmo, kantriai laukė, kol bendražygė įveiks jos širdį okupavusius jausmus ir pagaliau ryšis dar kartą šokti.

Kai rudaplaukei pavyko išsivaduoti iš neleidusio jai pajudėti jausmų verpeto, ji įsibėgėjo ir atliko šuolį. Kaip ir baisiajame savo košmare Siuzanai nepavyko pasiekti tikslo, nes krumpliaratis prieš akimirka buvęs visai šalia, jau po truputį tolo.

Nenorėdama nukristi į klaikią nežinomybę ir juodesnę už pragaro gelmes tamsą, paskutinę akimirka Siuzana ranka įsikabino į metalinį mechanizmą. Vos prisilietusi prie jo pajuto, kaip prietaiso aštrūs kraštai sumigo į plaštaką ir iš atsivėrusių ėmė tekėti kraujas. Be šių nemalonių jausmų žemės valdytoja dar juto, kaip iš akių byrančios ašaros drėkino skruostus.

Didysis krumpliaratis lėkdamas tolyn aplenkė du mažesnius ir lėčiau už jį judančius brolius. Ant vieno iš jų mergina pastebėjo stovintį ir jį ją liūdnai žiūrintį Džaną. Išvydusi jį, žaliaakė norėjo surikti, prašyti pagalbos, bet iš burnos neišsiveržė net menkiausias garselis.

Atsiskyrę vienas nuo kito, bendražygiai artėjo prie pilkosios olos.

Nors Siuzana nejausdama kojomis jokio pagrindo lėkė labai greitai, bet jos jėgos seko dar greičiau. Jausdama vis labiau didėjantį nuovargį, mergina troško, kad vaikinas panaudojęs savo galią, ją nuskraidintų iki galutinio tikslo. Šis troškimas buvo stiprus, bet ne pakankamai, kad leistų mylimajam rizikuoti savo gyvybe bandant išgelbėti ją.

Prabėgus keletai pačių ilgiausių gyvenime akimirkų, Siuzana patraukė delną nuo storų ir ilgų smaigalių ir žaliomis, ašarotomis akimis pažvelgė žemyn. Žvelgdama į bekraštę tamsą, kurioje it laivai plūduriavo sidabriniai prietaisai, ji krito žemyn ir jautėsi taip lyg būtų besvorė.

Regėdama artėjančius link jos neįpratus ir akį traukiančius mechanizmus, mergina jautė, kad jai nepavyks išsigelbėti ir dar kartą apgauti mirtį. Trokšdama bent sekundei pabėgti nuo jos laukiančios siaubingos pabaigos, Siuzana nuklydo mintimis į praeitį. Matydama priešais akis šmėkščiojančius savo, tėvų ir Džano atvaizdus, mergina pajuto, kaip jos galva trenkėsi į kažką šalto ir kieto.

Prieš panirdama į akliną tamsą, Siuzana pajautė, kaip kažkas ją švelniai atplėšė nuo tvirto paviršiaus ir pakėlė į orą.