Kelias, vedantis į nežinomybę

2

Salomėja stovėdama prie grotų tyliai verkė ir meldė, kad kas nors ją išgelbėtų. Virpėdama it epušė beveik nieko nuo ašarų nematančiomis akimis ji stebėjo rudakį vyrą. Matė, kaip jis toliau daužė sidabrinį medalioną.

Po kelių stiprių smūgių pelėdos formos pakabukas neatlaikęs smūgių subyrėjo. Krentančios ant grindų jo dalis sukėlė patalpoje ant grindų nusėdusius dulkių debesis. Nuo jų mergina ėmė čiaudėti. Tik kai pradėjo smarkiai skaudėti gerklę, čiaudulys nurimo ir juodaplaukė pajuto mažytį palengvėjimą, kad bent viena kančia baigėsi.

Salomėjos viduje vienu metu siautė daugybė emocijų. Net ir labai norėdama ji nebūtų galėjusi nei su jomis kovoti, nei šias nuslėpti nuo pavojingo ir paslaptingo nepažįstamojo.

Nors ir jautė nuo žmogaus, prisistačiusio Dante O'Nilu sklindantį blogį, bet Salomėja negalėjo nuo jo atplėšti akių. Stengėsi pasipriešinti jėgai, pavertusiai ją savo marionete, bet visos pastangos buvo bevaisės. Toji tamsa sklindanti nuo vyro Salomėją traukė lyg magnetas. Vertė geisti jai pasiduoti ir tapti savo klaikiausiu košmaru. Virsti pabaisa, kuri dėl savo malonumo skaudintų kitus.

Vieną akimirka Salomėja bandė įsivaizduoti, koks jos gyvenimas būtų, jeigu ji sugebėtų į širdį įsileisti tamsą. Bet nieko doro neišėjo, nes kartą išvydusi sceną, kurioje pasielgtų kaip tikra blogietė, pajusdavo sąžinės priekaištus ir norą atsiprašyti to įsivaizduojamo įskaudinto žmogaus. Galiausiai pajutusi, kad daugiau nebeištvers širdį veriančio skausmo pasidavė. Nustojo svajoti apie neįmanoma, susitaikė, kad bent jau artimiausiu metu netaps piktadare.

Po kurio laiko, kai ašaros nustojo byrėjusios, mergina rankomis nusišluostė akis. Po to vėl pažvelgė į juodaplaukį vyrą. Matė kaip šis išmetė grandinėlę ir pasilenkė. Kelias akimirkas padelsęs pakėlė vieną iš medaliono gabalėlių ir atsargiai bei įdėmiai jį apžiūrėjęs pastebėjo kažkokį ant šio buvusį užrašą.

- Dabar žaisime pagal mano taisykles,- vos perskaitęs tai, kas buvo parašyta Dantė numetė ant grindų akmens gabalėlį ir tyčia kiek įstengdamas stipriau jį užmynė koja. Išgirdęs, kaip šis trakštelėjo vyras nepajuto nei trupinėlio džiaugsmo. - Volteris... - šis Dantės ištartas vardas nuskambėjo it keiksmažodis. - Tas šliužas sukeitė medalionus ir paprašė, kad kažkas iš šio pasaulio ištremtųjų paliktų jo vardu man magišką žinutę.

Nors Salomėja nepažinojo Volterio, bet pajuto jam dėkingumą, kad suerzino poną nepakenčiamąjį. Trumpą akimirką jai net gi pavyko įsileisti į kenčiančią širdį džiaugsmą ir net gi išspausti kažką panašaus į šypseną.

Kai džiugesys ištirpo it sniegas saulėkaitoje, Salomėja panoro sužinoti, kas buvo žmogus sugebėjęs supykdyti Dantę. Ji kurį laiką kovojo su savimi, nes būgštavo, jog savo kamantinėjimu gali užsitraukti vyro rūstybę, bet kovos nelaimėjo. Galiausiai teko pasiduoti ir stoti akistatom su nauja baime.

- Kas yra Volteris?- paklausė Salomėja.

- Atėjo metas pakeisti taktiką,- pareiškė Dantė specialiai ignoruodamas merginos klausimą.

Tamsiaplaukio balsas neskambėjo piktai, o priešingai nepaprastai ramiai. Bet jame kažkas buvo tokio, kas privertė Salomėjos odą pašiurpti, o širdį trankytis it pašėlusią. Net jeigu nuo to būtų priklausiusi gyvybė, dvasios valdytoja nebūtų galėjusi įvardyti, kas ją taip stipriai išgąsdino.

Staiga kažką sumąstęs Dantė paėmė nuo šalia jo buvusio stalelio raktus. Lėtai priėjo prie Salomėjos kameros ir atrakino ją.

Salomėjai nereikėjo būti ekstrasense, kad suprastų, jog netrukus nutiks kažkas labai blogo.