Kelias, vedantis į nežinomybę

11

Prieš ant kortos pastatydama savo gyvenimą Linetė pažvelgė į jai už nugaros stovėjusius Kiriką ir Azūrę. Nors širdį kaustė nerimas ir kankino abejonės, mergina iš visų jėgų stengėsi apsimesti, kad pokalbio su karaliene metu jai nieko blogo nenutiks. Tačiau nei ji pati, nei bendražygiai netikėjo tuo, mat jiems pakako vien to, kas vyko ankščiau, jog suprastų, kad vos užsigeidusi pikų dama galėjo priversti kiekvieną jų patirti siaubingą agoniją, po kurios mirtis būtų palaima.

Jausdama, kaip kūną beveik visiškai sukaustė nematoma šalčio marška, demsė pabūgo, kad netrukus ją apleis paskutiniai drąsos trupiniai. Būgštaudama, kad jei nežengs lemiamų žingsnių ir nepasikalbės su speidų lyderę užtrauks ir sau ir kitiems nelaimę, Linetė apsisuko.

- Linete, prašau neik paskui ja,- Kirikas desperatiškai vylėsi, kad jo žodžiai bent akimirkai privers mylimąją suabejoti savo sprendimu ir to pakaks, kad jis spėtų ją atkalbėti nuo didžiausios gyvenime beprotybės. Bet nieko panašaus neįvyko. Linetė užuot atsigręžusi į Kiriką lėtai ėmė žingsniuoti palangės link.

Nesumodamas, ką daryti, kad sustabdytų Linetę nuo ėjimo paskui pabaisą, tūnančią deivės kūne, jis lyg skęstantysis nusprendė griebtis šiaudo ir padaryti tai, kas pirmiausia šaus į galvą. Nepraėjus nei kelioms akimirkoms jo smegenyse užgimė beprotiška mintis. Nors ji net pačiam vaikinui atrodė kvaila, bet jis nusprendė tesėti sau paskubomis duotą pažadą ir neįsileisti į širdį net menkiausios abejonės, kuri jį priverstų apsigalvoti ir nepasielgti impulsyviai ir kvailai.

Kartą Kirikas, apakintas stiprių jausmų paliko vieną Azūrę. Kadangi ji nepasinaudojo pasitaikiusia puikia galimybe pasprukti, Kirikas ėmė tikėti, kad nepaisant savotiško būdo ją galima pasitikėti. Būtent dėl šios priežasties jis ryžosi dar kartą Azūrei atsukti nugarą ir sekti Linetei įkandin.

"Meldžiu nesek man iš paskos." - mintyse maldavo mergina.

Nors ji labai stipriai troško, kad ugnies valdytojas stačia galva paskui ja nenertų į pavojų, bet negalėjo sau leisti sustoti ir atsigręžti į Kiriką. Žinodama, kad pakaks vieno vienintelio žvilgsnio, kad nebeliktų jėgų plaukti prieš srovę, Linetė paspartino žingsnį.

Netrukus Kirikas pasekė jos pavyzdžiu.

Jis iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo trokštančios kuo greičiau pasprukti merginos.

Ši suvokusi, kad jei ir toliau leis Kirikui minti ant kulnų, tai žaidimas pasibaigs liūdnai, paskubomis minčių pagalba sukūrė sniego kamuolį ir jį sviedė atgalios.

"Atleisk Kirikai, bet negaliu tau leisti dėl manęs šiandien žūti." - mąstė ji išgirdusi, kaip po taiklaus jos smūgio vaikinas aiktelėjo iš nuostabos ir sustojo, kad galėtų iškrapštyti į akis patekusį sniegą.

Nors ir ėmė griaužti sąžinė, kad pasinaudojusi savo galia privertė kuriam laikui ugnies valdytoją išeiti iš rikiuotės, mergina nepasidavė jausmams ir nemaldavo atleidimo. Iš vidaus draskoma skirtingų jausmų Linetė užlipo ant palangės. Vos jos kojoms palietus slidų ir akmenį paviršių pro kiekviena akimirka besikeičiančių emocijų kakofoniją prasiveržė į merginos širdį ankščiau niekada nejaustas jausmas. Jis buvo toks stiprus, kad beveik be jokio vargo sutriuškino savo konkurentus ir visiškai užvaldė demsę.

- Nematomi jokioms akims, negalintis nieko paliesti ar kieno nors būti paliesti... - trokšdama užbaigti prieš daugybę metų pradėtą ritualą Linetė pradėjo tarti žodžius, po kurių turėjo prasidėti naikinimo procesas. - Sparnai, aš jus šaukiu paskutiniam skrydžiui, norėdama jus amžiams sunaikinti ir išsivaduoti iš kančios.

Tardama kiekvieną žodį mergina prisiminė, kaip būdama jaunesnė ieškojo būdų, kurie galėtų neužmaskuoti sparnus, o amžiams juos sunaikinti. Po daugybės nesėkmingų bandymų atsikratyti angeliškų plunksnų krantinio buvusio ant kūno jai pavyko senoje pelių apgriaužtoje ir beveik visiškai sudūlėjusioje knygoje surasti tai, ko norėjo. Nors teko gerokai pavargti bandant iššifruoti lotyniškus žodžius, bet tai atsipirko didžiule sėkme. Apakinta begalinio džiaugsmo, kad nereikės daugiau matyti tu šviesių sparnų Linetė nusprendė kol kas neatlikti antrosios ritualo dalies, amžiams neatsisveikinti su savo sparnais. Ji norėjo nors trumpam pasimėgauti taip retai širdį užplūstančiu džiaugsmu. Ir mėgavosi pamiršusi rūpesčius visus. O vėliau, kai šis jausmas išblėso ji užsiėmė kažkuo kitu ir visiškai pamiršo apie sparnus. Mergina tikriausiai niekuomet ir nebūtų prisiminusi jų, jei nebūtų sutikusi pikų damą. Būtent susidūrimas su ta būtybe ir privertė pasiryžti sparnų sunaikinimui ir prisiminti tai, ko ji neprisiminė regėdama karalienės Snieguolės nuotrauką būdama elementų valdytojų slėptuvėje.