Kelias, vedantis į nežinomybę

11

Neišlieję nei vienos ašarėlės dėl staiga užgesusios Volterio gyvybės Linetė, Kirikas ir Azūrė paliko sparčiai irstantį lyg vampyrą saulės šviesoje jo kūną ir tęsė savo kelionę. Jie ėjo keliu apaugusiu beveik kelius siekiančia liepsnojančia žole. Keliautojai net negalėjo įsivaizduoti, kas jų dar laukė savo rodės, niekada nesibaigsiančios klajonės metu, kol akis į akį nesusidūrė su nauju pavojumi.

Sustoję pievos pakraštyje bendražygiai baikščiai žvelgė nei akimirkos nenustojančiai banguoti lavos upei. Šįkart kitaip nei ankščiau matytoje pragariško karštumo skystyje nebuvo net menkiausio akmenėlio, galinčio padėti nusigauti į kitą krantą.

Sukaustyti baimės Linetė, Kirikas ir Azūrė ne iškart pastebėjo, kaip iš dvokiančio siera skysčio išnėrė keturios visiškai sveikos raudonakės katės. Ilgauodegės savo dydžiu ir išvaizda primenančios panteras kaip ir kiti bendražygių ankščiau sutikti gyvūnai turėjo mirguliuojanti ugnies atspalvio kailį.

Žmonių pasaulyje medžiagos galėjo keisti agregatines būsenas, bet nei vienas iš bendražygių nežinojo ar koks nors cheminis elementas galėjo būti tuo pačiu metu ir skystas, ir kietas. O štai čia, Elementeriume net toks dalykas buvo įmanomas. Ir tai įrodė katės, kurios lėtai ir gracingai ėjo lavos paviršiumi nei karto neįklimdamos su letenomis.

Staiga panteros pajautusios, kad kažkas jas stebi, pasišiaušė ir pradėjo prunkšti. Taip bandydamos įspėti savo priešininkus apie tai, jog jie bandys prie jų artintis, šios puls.

- Nekenčiu nuolatos beisišeriančių kačių,- iškošė pro dantis Azūrė.

Ji palietė ant kaklo kabėjusį medalioną, kuris neleido pakeisti jai pakeisti pavidalo.

Tuo tarpu Linetė nejautė katėms neapykantos, bet ir ne itin jas mėgo, nes kiekvienas sutiktas katinėlis jai priminė vaikystėje turėtą katytę. Tą pačią, kurią net nepraėjus nei metams po jos atsiradimo Arkadašų namuose teko užmigdyti.

Tą dieną, kai Linetė pirmą kartą pajuto netekties skausmą ir atsiveriančią vieną iš rimtų širdies žaizdų suprato, kad su lig kiekviena akimirka pragyventa šioje žemėje jų vis daugės ir daugės. Ir deja, ji neklydo. Jos demsiškame gyvenime buvo daugiau skausmo nei džiaugsmo.

- Ar stipriai jų neapkenti?- vos ištarusi šiuos žodžius Linetė akimirksniu pasigailėjo, kad neįstengė nulaikyti liežuvio už dantų.

Jausdamasi nesmagiai, kad pradėjo temą, apie kurią visiškai nenorėjo kalbėtis mergina norėjo prasmegti skradžiai į žemę. Bet to negalėjo padaryti, todėl paprasčiausiai delnais užsidengė veidą, kad Azūrei pažvelgus į jį neįžvelgtų jokių emocijų.

- Ne tai stipriai, kad galėčiau jas sužeisti,- atsakė Azūrė.

Neišgirdusi variaplaukės balse nei kruopelytės pykčio, mėlynojo elemento valdytoja lyg atsikračiusi sunkios naštos pajuto palengvėjimą.

Užgniaužusi skausmą ir nejaukumą, užplūdusi tuomet, kai bendražygei vos neatvėrė širdies ir nepapasakojo vienos iš daugybės savo gyvenimo istorijų, Linetė patraukė plaštakas nuo veido.

- Aš kai ką sugalvojau,- staiga prabilo iki šiol tylėjęs Kirikas.

Merginos akimirksniu atsigręžė į jį.

- Jeigu viskas pavyks, tai mes galėsime per lavos upę,- toliau kalbėjo vaikinas. - Galbūt net neteks stoti į kovą su katėmis.

- Ką tu sugalvojai?- nespėjus Linetei išsižioti paklausė Azūrė.

Ugnies valdytojas paskubomis papasakojo savo planą. Jo klausantis Linetei ne tik pasišiaušė plaukai, rankos ėmė prakaituoti, bet ir širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi, o akys prisipildė siaubo.

- Tu tik norėjai pamatyti, kaip tai išgirdusi reaguosiu, tiesa?- lyg skęstantysis Linetė griebėsi šiaudo, nors ir žinojo, kad niekas jos neišgelbės nuo dar vienos akistatos su baime.

- Ne.

Vieno vienintelio žodžio pakako, kad vandens ir ledo valdytojos širdyse rusenusi mažytė vilties kibirkštėlė visiškai užgestų.

~*~*~*~*

Tyliai nusikeikusi Linetė atsigręžė į lavos upę. Vėl išvydusi tą galinti pražudyti visus gyvus padarus išskyrus firelietiškasias panteras, pajuto, kaip jos jaučiama baimė lyg nuodai išplito po kūną. Tik žinojimas, kad ant kortos pastatytą jos, Kiriko ir Azūrės ateitis bei gyvybės sidabraplaukei neleido būti sutriuškinamai nematomo priešo ir vertė kovoti su juo.

"Jeigu dabar leisiu baimei paimti viršų, mes visi įstrigsime čia amžiams ir galbūt niekada negrįšime namo." - lyg kokią mantrą mergina kartojo mintyse šiuos žodžius, kol ją sukaustęs siaubas atlaisvino savo gniaužtus ir ėmė atrodyti nebe toks stiprus kaip ankščiau.

Pasijutusi kur kas geriau, ledo atspalvio akių savininkė pasitelkė savihipnozę, kitaip tariant išstūmė visas įkyrias iš savo galvos ir susikoncentravo į savo dabartinį tikslą. Linetė taip prastovėjo spoksodama į vieną tašką kone visą amžinybę, kol daugiau nei septynių šimtų laipsnių Celsijaus karščio lava pasidengė plonu ledu. Nespėjus pasidžiaugti tuo, kad jai pavyko padaryti tai, ko ankščiau niekuomet net klaikiausiame sapne nebuvo sapnavusi, Linetei ėmė svaigti galva. Mergina deperatiškai bandė surasti, ką nors į ką galėtų atsiremti ar įsikibti, kad nepargriūtų. Bet jai nepavyko to padaryti, nes staiga žemė ėmė slysti iš po kojų.

Viskas įvyko taip greitai, kad ji prieš nukrisdama nespėjo net pašaukti Kiriko ar Azūrės. Galbūt taip tik geriau, nes jos riksmas galėjo sugadinti planą ir panteros, kurias prieš sustingstant lavai bendražygiai tyčia atviliojo į krantą ir stengėsi išlaikyti kuo toliau nuo Linetės, pakeistų taktiką. Tuomet jau būtų velniškai sunku apsieiti be aukų ir ašarų.

Palaukusi, kol skausmas pasidarys pakenčiamas Linetė pakilo nuo ledo.

Per porą minučių praleistų ant sušalusio pragariško karščio skysčio sidabraplaukė nespėjo apsižvalgyti ir įsitikinti ar kas nors atsitiko nenumatyto. Būtent dėl šios priežasties išgirdusi, kaip kažkokie du padarai užšoko ant ledo instinktyviai atsisuko į dešinę iššaukė savo galias. Pajautusi, kaip rankoje atsirado storas ir sunkus varveklis, ginklą nukreipė į priešus. Tik išvydusi, kad šalia jos ne katės, leido savo ginklui pranykti.

- Aš pamaniau, kad ne jūs, o panteros užšoko ant ledo,- suskubo teisintis mėlynojo elemento valdytoja.

Bet niekas nepyko, kad ji ėmėsi atsargumo priemonių ir pasiruošė gintis, jei katės būtų nusprendusios pulti.

Tuo tarpų katės sudėjusios letenų irgi nesnaudė. Jos beveik be garso nubėgo prie ledo. Ilgauodegės žvilgčiojo tai į ledą, tai į ant jo stovinčius žmones, bet taip ir nedrįso lipti ant to, kuo pavirto lava. Galiausiai praradusios viltį, kad priešai sugrįš ir tęs kovą su jomis, liepsnakailės apsisuko ir tingiai patraukė tolyn.

Bendražygiai nenuleido akių nuo panterų iki tol, kol šios pranyko iš horizonto.