Kelias, vedantis į nežinomybę

4

Nors Kirikas ir jautė su lig kiekviena akimirka vis stiprėjančia sąžinės graužatį, bet vis tiek elgėsi kaip norėjo Džanas ir nepapasakojo Siuzanai visos tiesos. Kirikas iš dalies suprato savo draugą, nenorėjusi pirmojo susitikimo metu prisipažinti jam patikusiai merginai, kad jo tėvai taip ir nespėję pabaigti tūkstančio partijos buvo įtraukti į stalo viduryje staiga atsivėrusią skylę ir jo pabudusias galias. Kas gi norėtų, kad pažintis su patinkančiu žmogumi, kurio niekuomet nedrįso užkalbinti, prasidėtų ašaromis, begaliniu skausmu bei baime?

Siuzana kitaip nei jos paslaptingoji draugė, sėdėjusi priešais Kiriką, jam pasirodė draugiška ir nuoširdi. Būtent dėl šių teigiamų savybių vaikinas pasistengė apsimesti, kad pokalbiu buvo nemažiau susidėmėjęs nei žaliaakė, nors iš tiesų troško kuo skubiau palikti tą pleputę merginą ir spėti bent pusvalandį pasitreniruoti slaptavietėje. Juodaplaukis visa širdimi troško, kad bent šiandien sugebėtų grįžti namo ankščiau už tetą, kad netektų vėl kurti naujo melo. Kas kartą meluodamas moteriai, kuri apsiėmė jį globoti po tėvų žūties, Kirikas jautėsi siaubingai. Tačiau, kaip jis galėjo Tarai prisipažinti, kad praradęs du pačius brangiausius žmones pasaulyje, įgavo neįtikėtinų galių? Kaip teta reaguotų, jei sūnėnas ūmai būtų pareiškęs, kad vos užsigeidęs gali iššaukti ugnį?

Akimirka, kai Kirikas ryžosi paįvairinti iki gyvo kaulo įgrisusį pokalbį apie Džaną Krusą, paslapčia stebėjo Linetę, kad sužinotų kaip ši reaguos į jo klausimą. Vaikinui pasirodė, kad išsigandusios tamsiaplaukės ledo spalvos akyse regėjo banguojančią jūrą. Tai buvo tarytum ženklas, išduodantis, kad ji buvo išrinktoji. Tačiau jis kitaip nei kiti simboliai atsirasdavo tik tada, kai valdytojas iššaukdavo savo galias arba atsidurdavo labai pavojingoje situacijoje. Nors pasitaikydavo, kad tą reiškinį išprovokuodavo kokio nors gyvybei pavojingo įvykio prisiminimas.

"Ar aš nesuklydau, kaip tada, kai maniau atradęs dvasios valdytoją?" - užduodamas sau svarbų klausimą Kirikas prisiminė Eveliną.

Prieš maždaug trejus metus Kirikas kartu su teta Tara, įkėlė koją į būrimo saloną, kurio savininkė ne tik burdavo kortomis, bet ir darė tai, ko negalėjo padaryti net ir patys geriausi gydytojai. Atsidūręs paslaptingoje ir neįprastoje patalpoje, vaikinas išvydo nepažįstamą moterį, kuri buvo keista lyg būtų nužengusi iš kito pasaulio. Nors ji buvo vidutinio ūgio ir negalėjo grožiu lygiuotis su tomis manekenėmis žvelgiančiomis nuo blizgių žurnalų viršelių, savyje turėjo kažką, kas neleido nuo jos akių atplėšti.

Trokšdamas sužinoti, kokia yra jos paslaptis, vaikinas stebėjo šviesiaplaukę garbanę. Stengėsi per ne lyg jai nekristi į akis, nes šiai kas kart pažvelgus mėlynomis akimis pasijusdavo labai keistai. Jam ūmai imdavo atrodyti, kad moteris regėjo ne tik tai, kas buvo matoma plikomis akimis, bet ir jo vidų, net ir pačias juodžiausias sielos gelmes.

Kirikas buvo įsitikinęs, kad reikės ilgai stebėti apskritaveidę moterį, bet klydo. Jau pirmąją dieną, kai nepažįstamoji visiems pristatinėjusi Evelinos Konteras vardu, privertė mirusio vyro širdį vėl plakti, Kirikas suprato, kad jis nevienintelis buvo apdovanotas ypatinga galia. Būtent tai jį ir paskatino tapti dažnu svečiu būrimo salone.

Vaikinas stebėdamas būrėją Eveliną bandė sukaupti pakankamai drąsos, kad įstengtų jai prisipažinti, kad ir jis yra apdovanotas ypatingomis galiomis, tačiau ne dvasios, o ugnies. Bet tiesos atskleidimo akimirka niekada taip ir neišaušo.

Paskutinę dieną, kai Kirikas matė Konteras, į jos saloną įžengė aukštas, raumeningas vyras. Jo veidas ir rūbai buvo kruvini. Tačiau ugnies valdytoją išgąsdino ne tai, o tas žvilgsnis, kuriuo nepažįstamasis apdovanojo jį ir Eveliną. Vien to pakako, kad jie abu suprastų, kad atėjūnas nebuvo doras žmogus. Jei išvis buvo žmogus, o ne demonas, apie kuriuos buvo sukurta daugybė įvairiausių legendų.

Beveik niekuomet neįsileidžiančios į širdį baimės moters blyški lyg plakta grietinėlė oda tą kartą išblyško taip it kambaryje būtų išvydusi ne žmogų, o pabaisa iš klaikiausių košmarų. Evelina silpnu ir virpančiu balsu liepė nepažįstamajam nešdintis ten, iš kur atėjo.

Būrėjos keistas poelgis Kiriką vienu metu ir nustebino ir išgąsdino, nes jam dar niekuomet neteko matyti, kaip Evelina išvarytų bent vieną iš savo klientų.

Vyras su keista šukuosena primenančia ežio spyglius, tyliai nepasišalino, neprašė moters jam padėti. Jis paprasčiausiai išsitraukė už suplyšusio švarko skverno paslėptą pistoletą. Nukreipęs ginklą į būrėją, pagrasino šiai, kad ją nužudys, jei nuspręs jo neklausyti.

Kirikas visa širdimi troško apginti išsigandusią moterį nuo šiurpaus, paslaptingo ir pavojingo vyro, bet neįstengė to padaryti, nes kažkokia paslaptinga jėga neleido jam išnirti iš pačio tamsiausio patalpos kampelio ir kištis ne į savo reikalus.

Negalėdamas pulti už jį aukštesnio ir iš pirmo žvilgsnio daug stipresnio žmogaus, tvirtoje rankoje laikančio pistoletą vaikinas stebėjo, kaip stebukladarė pridėjo ranka prie jo apdegusio veido ir žaizda po akimirkos pradėjo trauktis. Tūnodamas savo slėptuvėje juodakis matė ne tik kaip tamsiaplaukio ant kaklo buvęs sidabrinis medalionas panašus į pelėdą sužibo, bet ir kaip Konteras prarado savo galias bei akimirksniu paseno daugiau nei keliais dešimtmečiais. Pastarasis įvykis Kiriką privertė vienu metu paklaikti iš baimės susimaišiusios su nuostabą. Nors ir žinojo, kad visa tai, ką matė buvo tiesa, bet ugnies valdytojui nebuvo lengva patikėti tuo, jog ši išrinktoji, valdanti dvasios elementą kitaip nei jos pirmtakai aprašyti jo skaitytuose rankraščiuose neturėjo ypatingos savybės... Savybės, kuri Evelinai būtų leidusi it kokiai vampyrei nesenti ir bastytis po pasaulius ištisus tūkstantmečius.

Kadangi Kirikas po to keistojo nuotykio daug domėjosi būrėjos byla, sužinojo, kad Evelina buvo paskelbta šarlatane ir pasodinta į labiausiai saugomą kalėjimą. Jame šviesiaplaukė turėjo praleisti paskutinės gyvenimo dienas likusias iki jos kartuvių.

Ta bausmė, kurią turėjo gauti moteris, Kiriką pribloškė, nes dabartinio XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio antrojoje pusėje nei vienas žmogus besigiriantis magiškais sugebėjimais už tai nebuvo baudžiamas net pinigine bauda. Nei kiek nemažiau vaikiną nustebino už tai ir faktas, kad kalinė nepraėjus mėnesiui po įkalinimo sugebėjo pabėgti iš kalėjimo ir dingti it į vandenį.

Net ir prabėgus daugybei laiko Kiriko noras sužinoti tiesą nei kiek nesumažėjo. Visai kaip ir baimė, užplūstanti kas kartą prisiminus tą paslaptingą vyrą. Būtent ji visus tuos metus ir saugojo ugnies valdytoją nuo žingsnio, galinčio kelti grėsmę net jo gyvybei.