Kelias, vedantis į nežinomybę

24

Jausdama, kaip ploną tamsiai mėlynos suknelės medžiagą sudrėkino lietaus lašai, Linetė prisiminė, kaip apimta sąžinės graužaties sustojo prie pašto dėžutės buvusios prie knygyno. Kelias akimirkas pastovėjusi, ji nedrąsiai atsisegė rankinę ir joje pradėjo ieškoti piniginės. Radusi ją, paliko šiek tiek pinigų pašto dėžutėje. Tai privertė ją pasijusti ne tokia kalta, kad paprasčiausiai išėjo taip ir netarusi Kiriko tetai nei žodžio.

Lėtai žingsniuodama be jokio tikslo, mergina prisiminė, kaip liūdėjo sužinojusi sugrįžusi į Seidlumą, kai sužinojo, jog Javuzas net neatsisveikinęs su savo šeima išvyko į Sidnėjų. Linetė labai troško jam paskambinti, bet nežinojo jo naujojo telefono numerio, o net jei ir būtų žinojusi, vargu ar būtų jį išdrįsusi surinkti. Ji paprasčiausiai bijojo, kad jos balsas draugui primins tą siaubingą naktį, kai trokšdamas ją surasti Dantės O'Nilo pakalikas bandė jį nužudyti.

Išsivadavusi iš prisiminimų verpeto, sidabraplaukė nusprendė dar truputį pasivaikščioti prieš sugrįždama atgal į "Nakties klajūnų" viešbutį, kuriame buvo apsistojusi.

Eidama tamsiomis, šlapiomis gatvėmis ir gatvelėmis mėlynojo elemento valdytoja nesutiko nei vieno gyvo ar apsėsto padaro. Tai buvo labai keista, nes Linetė prisiminė, kaip kadaise mama sakė, kad Ninlende nuolatos virte virė gyvenimas. O dabar žvelgdama į tuščią ir niūrią gyvenvietę nesijautė taip, kaip tikėjosi jausis įžengusi į šviesos ir jaukumo pasaulį, kurį regėjo vartydama mamos vaikystės nuotraukas.

Prieš atvykdama į Ninlendą Linetė kartais mėgdavo įsivaizduoti save stovinčią ryškiai apšviestose gatvėse, kurių šviesa užgoždavo blankią mėnesieną ir neleisdavo grožėtis žvaigždėtu dangumi. Šiai jos fantazijai nebuvo lemta išsipildyti, nes miestelyje nebebuvo galima išvysti kiaurą parą neužgęstančių šviesų ir laimingų žmonių veidų. Toks širdžiai nemielas vaizdas privertė merginą patikėti, kad ne tik šiaurinė miestelio dalis, kuriame buvo krauju paženklintas statinys, bet ir visos likusios buvo priverstos sparčiai paskęsti užmarštyje.

Mintyse lygindama vaikystėje regėtas nuotraukas su savo regima realybe neskubėdama ėjo dar pusvalandį, kol galiausiai išvydo garstyčių atspalvio trijų aukštų pastatą, kuriame buvo įrengtas "Nakties klajūnų" viešbutis. Pamačiusi tą neskoningai atrodantį statinį, merginos širdį užplūdo susierzinimas, kad vėl turės grįžti į savo bjaurųjį viešbučio numerį ir vėl paskęsti klaidžiuose minčių labirintuose. Galvoti apie tai, kaip nenori, kad Kirikas jos ieškotų ir tuo pačiu trokšta vėl jį išvysti.

~*~*~*~*

Ji norėjo panirti į tamsą, pailsėti nuo ramybės neduodančių minčių spiečių, bet miegas niekaip neaplankė ir nesuteikė palengvėjimo. Linetė vartėsi nepatogioje lovoje, kol galiausiai pasidavė. Susitaikiusi su mintimi, kad taip ir neužmigs, paliko savo guolį ir išėjo iš kambario.

Paskubomis nusileidusi purvinais, stačiais laiptais ir išėjusi iš viešbučio prie pat jo durų pastebėjo sudaužytą butelį. Jo šukės buvo suteptos krauju. Nors iš dalies Linetė buvo vampyrė nepajuto jokio noro jį nulaižyti. Vieninteliai jausmai užplūdę ją žvelgiančią į šukes buvo pasibjaurėjimas ir noras kuo greičiau sprukti iš vietos, kurioje kažkas buvo sužeistas.

Bėgant tolyn merginą apėmė nuojauta, kad netrukus nutiks kažkas labai blogo. Jeigu Linetė būtų dvasios valdytoja, būtų išvydusi ateitį ir galbūt kaip nors sugebėjusi ją pakeisti, bet dabar teliko pasikliauti sėkme. O pastaroji neretai nuo Linetės nusigręždavo.

Staiga sidabraplaukei pasirodė, kad jį kažką išgirdo. Pajutusi, kaip kūnų perbėgo nemalonus šaltukas, ji sustojo ir atsigręžė atgalios. Dar nebuvo taip tamsu, kad žmogiškos akys nieko nematytų ir tektų priversti jas tapti demoniškomis. Bet nors ir atidžiai žvalgėsi ji nieko, kas galėtų kelti grėsmę nepastebėjo.

Ūmai demsės ausis pasiekė garsas, primenantis tą, kurį išgirsdavo, kai kas nors atidarydavo buteliuką. Pajutusi, kai širdį pervėrė stipri panikos banga, ji atsigręžė į rytus. Ir tuomet pajuto, kaip kažkas jai prie nosies prikišo indelį kvepiantį *naktižiedėmis. Linetė žinojo, kad tas kvapas yra būtent šių baltų lauko gėlių, nes vaikystėje kai ko nors labai išsigąsdavo ar bijodavo užmerkti akis, kad jos piktas baubas neužpultų, mama duodavo pauostyti šių gėlių arba kvepalų skleidžiančių jų kvapą. Tuomet jaunosios demsės širdis nurimdavo ir ji galėdavo pailsėti.

Bet dabar ji nenorėjo panirti į tamsą, todėl pabandė sugriebti nepažįstamojo ranką. Bet nespėjus to padaryti pajuto, kaip ėmė svaigti galva.

- Prašau, nedaryk to,- meldė Linetė.

- Aš privalau sužinoti tiesą,- staiga pavidalą gaubusį tamsą išsisklaidė ir merginą pamatė priešais save stovintį Nefretą.

Nemaloniam svaiguliui praėjus, sidabraplaukė dar sykį pabandė pagriebti vaikino ranką.

Šį kartą bijodamas, kad mergina gali sugadinti jo sumanymą, patraukė ranką.

- Kodėl tu užuot paklausęs nutarei mane apsvaiginti?- nors vokai buvo sunkus lyg švininiai, bet Linetė bijojo užsimerkti, nes bijojo, kad tas nepažįstamasis gali sugalvoti ja pasinaudoti.

- Melas yra lyg kiekvieno padaro antroji oda,- pasakė mėlynakis. - Kiekvieną dieną mes daugiau ar mažiau meluojame. O man reikia grynos tiesos, kurios tu pati savo noru nepasakysi.

Nespėjus net kaip nors sureaguoti tamsiaplaukis apkabino Linetę ir vėl jai prie veido prikišo mažytį, stiklinį, permatomą cilindro formos buteliuką.

- Ką...- tespėjus tai ištarti, sidabraplaukė pajuto, kaip jai į burną vaikinas įlašino kelis lašus skysčio.

Staiga supanikavusi ji vos neužspringo. Kelis kartus smarkiai sukosėjusi, Linetė pažvelgė į Nefretą neapykantos kupinu žvilgsniu.

- Atsiprašau,- jai pasirodė, kad išgirdo tai sakantį tamsos valdytoją.

Bet ar tai buvo tiesa, Linetė nežinojo. Bet ir neketino to pabandyti išsiaiškinti, nes jautėsi siaubingai pavargusi. Neturėdama jėgų kovoti su į jos organizmą pakliuvusių naktižiedžių gėrimų, ji galiausiai užmerkė akis ir paniro į akliną tamsą.

Kai mergina jo glėbyje visiškai suglebo, Nefretas išmetė iš rankos buteliuką ir atsargiai Linetę persimetė per petį. Jis nunešė merginą iki artimiausio suoliuko ir ant jo šią atsargiai paguldė.

Sukeldamas kitiems skausmą tamsos valdytojas nejausdavo visiškai nieko. Lyg būtų neturėjęs širdies. Bet jis žinojo, kad ją turėjo, nes kitaip nebūtų pamilęs Chuljetos, tapęs geresniu, o vėliau, kai ji mirė, puolęs dar žemiau.

Po beveik keturių mėnesių letargo tamsiaplaukis vėl buvo privertas suvokti, kad ilgai jaustas ir nedavęs ramybės skausmas nesuėdė širdies. Nors jam nepatiko jaustis taip lyg būtų nuskriaudęs nekaltą merginą, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad griaužė sąžinė. Kelias akimirkas pasimėgaująs tuo, kad gali jausti ne kažką kitą nei sielą luošinantį ir krutinę deginantį skausmą bei tą keistą tuštumą širdį, jis nutarė veikti, kol naktižiedės poveikis neišblėso.

Nefretas vėsia ranka palietė merginos kaktą ir mintyse ėmė įsivaizduoti, kaip ji įžengią pro duris, vedančias į košmarų karalystę. Iš pradžių nieko neįvyko, bet vėliau, kai po kelių nesėkmingų bandymų pavyko miegančiai merginai įteigti savo mintį, jis patraukė delną nuo šios kaktos. Sustingęs lyg statula vaikinas laukė, kol Linetė ištars vardą to, kurį myli. Štai tuomet ir paaiškės tiesa, kuri nulems tolimesnę Koletos ateitį.

*Naktižiedė botanikoje gvazdikinių šeimos laukinis ir darželių augalas.