Kelias, vedantis į nežinomybę

8

Džanas nežinojo, kaip nuraminti mylimąją nežinant tiesos. O meluoti, kad pakaktų žmonių maisto, jog jų skrandžiai nustotų groti maršus ir vandens, kad nebejaustų troškulio, nesinorėjo. Tad jis nusprendė geriau sakyti tiesą.

- Aš nežinau,- prisipažino auksaplaukis.

Jo ištarti žodžiai tik patvirtino tai, ką mergina žinojo, bet nenorėjo pripažinti.

Sunkiam nežinomybės svoriui dar labiau apsunkinus nelengvą Siuzanos gyvenimą, jai valdytojai iš akių pabiro ašaros. Bijodama ateities ir prisimindama tai, ką teko prarasti mergina jautėsi kaip niekad silpna ir pažeidžiama.

Žiūrėdamas į kenčiančią merginą, Džanas troško, kad visa tai, ką juodu patyrė nuo pat pirmojo pokalbio būtų tik blogas sapnas. Jis norėjo, kad jam pasibaigus, jie gyventų įprastą paauglišką gyvenimą ir išvysti gyvus tėvus. Pilkaakis geidė, kad pati didžiausia baimė būtų ne mirti šioje nepažįstamoje ir laukinėje vietoje, o eilinį kartą prarasti mylimąją.

Trokšdamas, kad Siuzana pasijaustų bent truputį geriau, Džanas ją švelniai apkabino. Rudaplaukė klausydamasi jo širdies plakimo ir jausdama nuo mylimojo kūno sklindančią šilumą, nepajuto to magiško palengvėjimo. O atvirkščiai ji pasijuto tik dar blogiau.

Žiūrėdamas į Siuzanos veidą, žemės valdytojos akyse Krusas įžvelgė begalinį liūdesį ir baimę susipynusią nematomomis gijomis su skausmu. Matant ją tokią vaikinui suspaudė širdį. Jis troško surasti tinkamus žodžius, kuriuos ištarus skausmas dingtų. Bet ar įmanoma įtikinti kitą, kad viskas bus gerai, jei net pats žinai, jog tiesa kitokia? Šito vaikinas nežinojo.

- Džanai, ar tu niekuomet nesiilgi ankstesnio savo gyvenimo? - Siuzana ranka nusibraukė skruostais tekančias ašaras ir perbraukė per akis vildamasi, kad to pakaks sustabdyti mažąjį lietų. Tačiau to nepakako. Jos širdis vis dar kraujavo, o kiekvieną kartą į ją įsmigus nematomam durklui lyg lietaus lašai iš akių byrėdavo ašaros ir sudrėkindavo tarytum žemę merginos skruostus.

- Kiekvieną gyvenimo akimirka ilgiuosi praleistų laimingų dienų, valandų, sekundžių, akimirkų,- Džano balse nuskambėjo stipri gėla, kurios net ir labai norėdamas nebūtų įstengęs užgniaužti.

- Jei galėtum atsukti laiką atgal, ar ką nors pakeistum praeityje?- ūmai mergina panoro pokalbį pasukti kitokia linkme, kad jie abu vėl netyčia nepanirtų į savigailos liūną. Nors Siuzana ir neprisipažino, bet Džanas žinojo, jog jiedu susigraudinę praleistų daugybę valandų gailėdamiesi, kad per mažai laiko praleido su tėvais.

- Pakeisčiau, bet tik vieną dalyką,- ir Siuzana, ir pats Džanas žinojo, kad jo žodžiai buvo ne visai tiesa, nes galėdamas valdyti laiką jis būtų pakeitęs daugybę dalykų, bet nei vienas iš jų nebuvo pasiruošęs nerti į pačius skaudžiausius prisiminimus. - Prisipažinčiau daug ankščiau, kad myliu tave, Siuzana,- oro valdytojas tyliai sušnabždėjo Siuzanai į ausį.

Atšlijęs nuo Siuzanos, Krusas pažvelgė į jos veidą laimingesniu žvilgsniu, nes nepaisant visų negandų ir patirto skausmo jis džiaugėsi, kad turėjo tai, ko kiekvienas žmogus labiausiai trokšta - meilę. Šis jausmas, kurį daugybę laiko puoselėjo jam atrodė tikras, mat kitaip nei ankščiau aplankę laikini susižavėjimai laikui bėgant ne išblėso, o stiprėjo.

Ašaroms išdžiuvus ir skausmui atslūgus, Siuzana susidrovėjo. Pajutusi, kaip skruostus išmušė raudonis, mergina norėjo nudelbti akis žemyn.

Tuo tarpu Džanas paslapčia džiūgavo, kad net ir norėdama Siuzana negalėjo nustoti į jį žiūrėjusi. Vaikino pilkos akys ją veikė nemažiau hipnotizuojančiai, kaip pavojingas lamijos žvilgsnis ir balsas.

Kol netekusi žado Siuzana stovėjo, Džanas ištiesė ranką ir lengvai mylimąją prisitraukė prie savęs. Girdėdamas kiekvieną akimirka vis greitėjantį ir greitėjantį jos širdies plakimą, vaikinas neįstengė širdyje užgimusiam norui ją pabučiuoti.

Užmiršę viską pasaulyje ir sustabdę laiką jie galynėjosi bučiavimosi varžybose, kurias turėjo laimėti tas, kuris į lūpų šokį įdės daugiau aistros ugnies. Aršios kovos nei vienam iš judviejų nepavyko laimėti, nes pritrūkus oro mergina ir vaikinas buvo vienas nuo kito priversti kone jėga atsiplėšti.

Kai Siuzanos ir Džano plaučius užpildė nauja deguonies porcija, dangus apsitraukė tamsiais ir sunkiais debesimis. Jiems lyg antklodėms užklojus dailią žydrynę, kažkur tolumoje sugriaudėjo griaustinis. Po kelių akimirkų baltam žaibui perskrodus padangę, ši prakiuro ir žemę ėmė drėkinti šilti lietaus lašai. Jie krisdami žemyn plovė po nuožmios kovos likusius paskutinius kraujo pėdsakus, kurie nei vienam iš mirtingųjų nebuvo kritę į akis, nes prieš palikdamos karo zoną lamijos beveik visiškai sutvarkė aplinką.

- Džanai, gal norėtum su manimi palenktyniauti?- vandeniui kiaurai permerkus juodu, Siuzana nusprendė mesti iššūkį savo žaviajam palydovui.

Džanas apsimetė svarstantis, ar būtų protinga lenktyniauti tokiu oru užuot paieškojus vietos, kurioje galėtų pasislėpti nuo lietaus.

- Prieš priimdamas tavo iššūkį norėčiau sužinoti, kokį prizą gaus laimėtojas,- nors jie abu žinojo kuo šis žaidimas pasibaigs, bet nusprendė neskubinti įvykių ir sužaisti iki galo.

- Aš maniau, kad tu klausi iki kokios vietos mes bėgsime,- mergina apsimetė nustebusi ir tuo pačiu pasipiktinusi.

- To paklausiu vėliau, kai mudu pradėsime derybas.

Prabėgo mažiau nei penkios minutės, kol galiausiai Siuzana ir Džanas nusprendė, kad lenktynės tęsis iki netoliese buvusios kalvos. Taip jiedu susitarė, kad laimėtojas laimėtojas gaus kraują kaitinantį bučinį, o ne lengvą pakštelėjimą į lūpas, kaktą ar skruostą.

Užbaigę kurti žaidimo taisykles, jie bėgo tyčia vienas nuo kito neatsilikdami nei per centimetrą, kol likus maždaug dešimt metrų iki finišo tiesiosios oro elemento valdytojas apsimetė pavargusiu. Vaikinas stabtelėjo atsikvėpti, nors tikrai jam būtų pakakę jėgų nulėkti likusius metrus ir net aplenkti rudaplaukę.

- Troškau sąžiningai laimėti, bet nutarei sulaužyti mūsų susitarimą ir įteikti du prizus,- pasiekusi kalvą mergina atsigręžė į lėtai link jos artėjantį auksaplaukį. - Tikriausiai dabar turėčiau ant tavęs supykti ir iškelti sceną, bet šiuo metu aš noriu ne rietis su tavimi, o vėl pajusti širdyje įsiplieskiančia aistros ugnį. Noriu bent trumpam užmiršti, ką mudviem teko prarasti ir negalvoti apie tai, kas mūsų dar laukia.

- Išpildysiu tavo troškimą ir pasirūpinsiu, kad kuriam laikui neįstengtum galvoti apie nieką išskyrus mane,- pažadėjo Džanas.

Jis nemelavo. Kiekvienas bučinys, prisilietimas, žvilgsnis privertė ją trokšti vis labiau paskęsti užmarštyje. Ankščiau Siuzana nebūtų išdrįsusi leistis visiškai užvaldoma jausmų ir taip toli žengti, tačiau dabar, kai pagaliau suprato, koks gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas, ji nusprendė nors kartą nusižengti savo nuostatoms.

"Galbūt vėliau aš gailėsiuosi, kad taip pasielgiau, bet bent turėsiu, ką senatvėje prisiminti." - mąstė ji jausdama, kaip jos širdį vis karščiau ėmė deginti aistros liepsna.