Kelias, vedantis į nežinomybę

29

Kirikas nesitikėjo, kad per savo buvimo Ninlende metu sutiks tetą. Bet nutarė apsidrausti ir paprašė savo bičiulių, kad nesakytų Tarai, jog ir jis yra drauge su jais. Nors ir nenoriai, Siuzana ir Džanas sutiko išpildyti draugo norą. Jie savo pažadą ištesėjo. Neužsiminė net žodeliu apie Kiriką, o ir teta nepaklausė apie sūnėną, nes naiviai tikėjo, kad šis namie. Nepaisant to Samiras jautėsi kaltas, todėl atsiprašė. O Siuzana ir Džanas jam atleido.

Tuomet jie nutarė apžiūrėti siuntinį. Iš pradžių išėmusi iš voko knygą, ją apžiūrėjo Siuzana.

- Jos puslapiai tušti,- pareiškė ji paskubomis pervertusi siuntinio puslapius.

- Galbūt tekstas joje parašytas nematomu rašalu,- juokais pasakė Džanas paimdamas iš mylimosios rankų keistą siuntinį.

Jis tai pat pervertė knygą, bet joje neišvydo jokio užrašo.

- Na, matai tu klydai,- nusišypsojo mergina.

- Dar pažiūrėsim,- tai ištaręs Džanas perdavė knygą Kirikui.

Vos šiam palietus knygą, jos puslapyje pamažu atsirado juodi lyg rašalas žodžiai.

Negalėdamas patikėti to, ką išvydo Kirikas stovėjo sustingęs lyg statula ir išplėstomis akimis žvelgė į sakinius taip ir nedrįsdamas jų perskaityti.

- Kirikai?- ūmai sunerimusios Siuzanos balsas pažadino tamsiaplaukį iš transo.

- Džanas buvo teisus,- tarė Kirikas. - Žodžiai šioje knygoje tikrai buvo parašyti nematomu rašalu bent jau iki tos akimirkos, kai aš ją paliečiau.

- Kaip keista...- tai pasakiusi rudaplaukė dirstelėjo akies krašteliu į prirašytą puslapį. - Mirtingasis pirmasis paragavęs saldžios nuodėmės pasmerks savuosius žūčiai,- lyg baimindamasi, kad žodžiai bet kurią akimirka gali vėl pranykti Siuzana stengėsi juos kuo greičiau perskaityti. - Ildžiro didinga pilis kadaise priklausiusi šventiesiems taps amžinos kančios namais. Ryte prisimintas sapnas pasmerktojo proanūkiui į rankas įteiks galingą ginklą. Tylios pilyje kadaise gyvenusių valdovų sielos...- prieš tęsdama žaliaakė padarė trumpą pauzę, kad galėtų bent šiek tiek atsikvėpti. - Išsilakstys po pasaulį pirmajam kraujo lašui sutepus pastato grindis. Elementeriumo vartų atradimas privers akimirkai sustoti pasmerktojo provaikaitį ir...- staiga mergina susiraukė, nes knygoje buvę žodžiai ėmė blukti ir pasidarė nebe tokie aiškus kaip ankščiau.

- ...sukalbėjo maldą pragaro Dievams,- toliau tęsė skaitymą Kirikas, mat jo akys net ir netapusios demoniškomis galėjo aiškiau ir geriau matyti nei paprastų žmonių. - Zereidė išklausiusi maldą sukuždės pabėgėlio provaikaičiui į ausį vardą...- vaikinas akimirką stabtelėjo, nes nežinojo kaip teisingai ištarti sekantį žodį. Galiausiai jis vis tik nusprendė perskaityti jį taip kaip šis buvo parašytas. - Omseon ir jį privers tarnauti iki mirties. Nemirtingosios sielą išvariusi Zereidė pasiliks...- vos išvydus tai, ką teks netrukus perskaityti garsiai juodakio žvilgsnis apsiniaukė, o širdį pervėrė liūdesio ir skausmo strėlė. - Arkadaš kūne iki senojo pasaulio pabaigos.

Kai Kirikas perskaitė paskutinį žodį, tekstas visiškai išnyko. Kelias akimirkas padelsęs juodąją knygą vaikinas padėjo ant rusvo tualetinio staliuko.

Nesumodama, kaip turėtų elgtis Siuzana prisėdo ant šokolado atspalvio kėdės.

Nebesijausdamas taip džiugiai kaip tada, kai Kirikas pripažino, kad draugas buvo teisus, Džanas pritūpė šalia savo merginos.

Jie mintyse kartojo tuos pačius žodžius ir bandė suprasti, ką šie turėtų reikšti. Bet kas kartą kai jau atrodė, kad jau tuojau išspręs tą galvosūkį, prieidavo aklavietę. Galiausiai pajautę, kad turi bent minutėlę pailsinti smegenis Siuzana, Džanas ir Kirikas ėmė sukti ratus aplink kambarį. Su lig kiekvienu žingsniu jų susierzinimas didėjo. O su juo ir mažėjo galimybė, kad staiga atsivers akys ir draugai pagaliau supras, kad mįslės atsakymas buvo labai paprastas.

Supratę, kad vaikščiojimas po kambarį nepadės, elementų valdytojai atsisėdo ant kėdžių. Kad bent truputį nurimtų jie kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Kai po kvėpavimo pratimų pasijuto mažumėlę geriau, vėl paniro į apmąstymus.

Po kurio laiko Siuzana pajuto, kad sužinojo mįslės atsakymą. Nors nežinojo, ar galėjo šįsyk pasikliauti nuojauta, bet mergina vis dėl nutarė pasidalinti savo atrastu sprendimu su vaikinais.

- Aš manau, kad tos keistos mįslės atsakymas yra mirties zona,- pasakė Siuzana.

- Kaip tau kilo tokia mintis?- paklausė oro valdytojas.

Tuomet rudaplaukė papasakojo apie tai, kad prisiminusi, kaip kažkada teko kryžiažodžiuose ieškoti vertikaliai parašytų žodžių, nutarė išmėginti šį būdą ir bandymą įminti mįslę. Dar ji prisipažino, kad iš pradžių galvosūkio raktą bandė sudėlioti iš sakinių pirmųjų raidžių. Kadangi iš jų nesigavo jokio prasmingo žodžio pridėjo ir tas raides, kurias ištarė ji ir Kirikas po ilgesnių pauzių.

- Tarkim tu esi teisi,- prabilo Kirikas. - Bet kaip mes atsidursime kitame pasaulio gale ir pateksime į uždraustąją zoną nepastebėti.

- Negi tu rimtai pamanei, kad mums teks vykti į Černobylį?- pamačiusi kokią išraiška į ją pažvelgė juodaplaukis, mergina nusijuokė. - Mums nereikia keliauti į Ukrainą, kad rastume mirties zoną. Vieną nuosavą vietelę, turinčią šiurpą keliančią istoriją turi ir Ninlendas.

- Tu turėjai omenyje tuos senus pilies griuvėsius, kuriose neva tūno pats velnias?- nusprendė pasitikslinti Džanas.

- Taip,- ūmai Siuzanos gera nuotaika išgaravo lyg dūmas. - Nežinau ar tai tiesa, bet girdėjau, kad iš ten niekas negrįžta.

Vien nuo minties, kad teks susidurti su apleistoje vietoje tūnančiu blogiu bendražygių oda pašiurpo, o širdys ėmė plakti stipriau.

- Mes iminėsime tos vietos paslaptį,- apsimestinai džiaugsmingai pasakė pilkaakis.

- Ne,- ūmai tarė Kirikas.

Tai išgirdus Siuzanos ir Džano širdis perskrodė stipri nuostabos banga.

- Bet kodėl?- nuostabai atslūgus drįso pasiteirauti žemės valdytoja.

- Aš noriu, kad judu grįstumėte namo ir vėl kaip kadaise džiaugtumėtės gyvenimu, o ne ieškotumėte naujų bėdų.

Siuzana ir Džanas žiojosi prieštarauti, bet Kirikas juos pervėrė tokiu žvilgsniu, jog šie taip ir nedrįso pratarti nei žodžio.

- Esu jums labai dėkingas už tai, kad man padėjote,- prisipažino ugnies valdytojas. - Bet nenoriu, kad keliautumėte su manimi toliau keliu, vedančiu į nežinomybę. Nenoriu, kad dėl mano kaltės mirtumėte.

Baigęs savo kalbą Kirikas išlėkė lyg viesulas iš kambario.

Nors norėjo padėti savo draugui, Siuzana ir Džanas nutarė gerbti jo sprendimą ir nesivelti į bėdą. Jie tai pat nusprendė, kad nėra prasmės daugiau pasilikti Ninlende ir atėjo metas grįžti į namus.