Kelias, vedantis į nežinomybę

18

Kiriko juodos akys vėl liepsnojo. Šis nepaprastas reiškinys Linetės kūne akimirksniu pasėjo baimę. Visiškai apakinta savo nemalonios gyvenimo palydovės, mergina ėmė atbula žingsniuoti link išėjimo iš šio namo. Lakstančiomis į visas puses akimis ir smarkiai besidaužančia širdimi, lėtai tolo nuo ją smarkiai išgąsdinusio objekto. Nors demsėje siautusi panika su lig kiekviena akimirka turėjo mažėti, bet vietoj to ji augo kaip ant mielių, mat Linetė niekaip neįstengė atsikratyti minties, kad iš Kiriko akių ištrūkusios liepsnos ims ją laižyti savo degančiais ir švytinčiais liežuviais.

Nors mėlynojo elemento valdytojos kūnas vis labiau žvarbo, jam truputį šilumos vis dar įstengė suteikti trapios vilties ugnis. Kai merginos nugara palietė uždarytas ir užrakintas lauko duris, mažytė liepsnelė, silpnai rusenusi širdyje užgeso. Tą lemtinga akimirka, kai tai įvyko, Linetė iš visų pusių lyg rūbas dar tvirčiau nei ankščiau apsivijo panika. Jausdama juos ledinius, kraują stingdančius prisilietimus ji pagaliau suvokė, kad Azūrė užgesus šviesoms buvo ne tame pačiame kambaryje, kuriame kažkas kažką sužalojo. Kai demsės mintys nejučia nukrypo nuo jaučiamo siaubo, baimės grandinės surakinusios kūną, atsilaisvino ir ji prisiminė, kaip dairydamasi į paveikslus buvo pastebėjusiu kelias duris. Kadangi Linetė neturėjo net menkiausio noro viename iš jų pasislėpti it maža ir baikšti mergaitė, tai nei vienų durų taip ir neatidarė.

- Kodėl manęs bijai, Linete?- Kirikas tarytum pavojingas žvėris lėtai sėlino prie savo aukos, kol likus keliolikai centimetrų iki Linetė ryžosi sustoti.

"Ar galiu tam juodaplaukiui vaikinui atskleisti savo paslaptis? Ar galiu pasitikėti tuo, kurio liepsnojančios akys mane siaubingai gąsdina?" - tokios mintys sukosi merginos galvoje, kai ugnies valdytojas įdėmiu ir tiriančiu žvilgsniu tyrinėjo jos veidą. "Jei ne Kiriko akys, galėčiau jį įsimylėti. Jei būčiau tokia kaip kiti demsai, galbūt nebijočiau jo ir galėčiau įsileisti į širdį meilę ir suskurti ant savo senojo gyvenimo griaučių laimingą ateitį. Deja, tai neįmanoma. Esu per silpna, kad galėčiau pakilti iš juodos bedugnės ir kuo nors susaistyti nematomomis gijomis gyvenimą."

- Aš nebijau tavęs,- po kurio laiko Linetė pagaliau ryžosi atskleisti tiesą. - Mane tik gąsdina liepsnos, kurias dabar matau tavo akyse.

Kirikas prasižiojo lyg norėdamas kažką sakyti, bet ūmai užsičiaupė, kai judviejų ausis pasiekė skubus Azūrės žingsniai. Mergina ir vaikinas it sąmokslininkai, trokštantis nuslėpti tiesą susižvalgėme ir vienu metu atsigręžė į Azūrę. Bent iš pirmo žvilgsnio garbanė nebuvo nusiteikusi nei vėl bandyti jiems pakenkti, nei demonstruoti silpnumą.

Sustojusi šalia dviejų elementų valdytojų, mergina iš savo melsvo švarkelio kišenės išsitraukė apskritą saldainį. Paskubomis jį išvyniojusi iš blizgaus popierėlio, įsimetė šokoladą į burną. Kramtydama saldumyną, ji atsigręžė į sparnuotos moters paveikslą ir ėmė jį atidžiai apžiūrėti. Azūrė taip įdėmiai stebėdama tapinį, Linetei priminė žmonės, kurie bandydavo įsitikinti ar jų matomas daiktas yra originalas, ar tik pigi klastotė.

- Ar čia tik ne karalienė Snieguolė prie Tumalajaus arkos?- po kurio laiko baigusi grožėtis įspūdingu paveikslu, prabilo Azūrė.

Jei garbanė tikėjosi, kad Linetė ir Kirikas ūmai užmirš, ką ji neseniai padarė ir ims maloniai šnekučiuotis apie paveikslą, tai smarkiai klydo. Nors nei Linetė, nei Kirikas nekibo merginai į atlapus, tai tikrai nereiškė, kad troško su ja susibičiuliauti.

Nesulaukusi iš jų atsakymo į klausimą, Azūrė pradėjo ilgą pasakojimą apie savo bičiulę karalienę, kuri nei iš tolo nepriminė merginos iš pasakos "Snieguolė ir septyni nykštukai". Toji graži lyg angelas būtybė, kuri kaip Linetė suprato visiškai nevertino draugystės su Azūre, buvo tarytum sirena. Ji savo grožiu ir balsu buvo suviliojusi ne vieną vyrą.