Kelias, vedantis į nežinomybę

23

- Aš labai ilgai bandžiau tave pažadinti,- prisipažino Kirikas.

Jo balsas išdavė, kad net ir dabar vaikinas buvo susirūpinęs.

- Bet niekaip nepabudai ir nenustojai šauktis pagalbos,- toliau kalbėjo tamsiaplaukis žvelgdamas merginai į akis. - O aš nebežinojau, ką daryti, kad nutraukčiau tavo nesibaigiančias kančias ir priverčiau grįžti į šį pasaulį. Trokšdamas bent šiek tiek nusiraminti ir imti blaiviau mąstyti, iššaukiau savo elementą. Žvelgdamas į jį pajutau, kaip mano širdis pamažu ėmė rimti, o iki šiol tylėjusi intuicija privertė patikėti, kad tu netrukus atmerksi akis. Ir aš patikėjau. O tuomet įvyko tai, ko labiausiai troškau.

Klausydamasi Kiriko ji bandė pažaboti baimę ir nuraminti vis dar per stipriai plakusią širdį.

- Man nieko blogo nenutiko,- po kurio laiko atgavusi vidinę pusiausvyrą, drįso ištarti mergina. Bet nei Kirikui, nei jai pačiai šie žodžiai nuskambėjo per ne lyg neužtikrintai. - Aš tik sapnavau daug košmarų.

Vos paminėjusi košmarus, Linetė pajuto, kaip oda vėl ėmė šiurpti, ūmai vėl prieš akis išnirus tiems klaikiems vaizdiniams. Nors jie nebeatrodė taip baisiai kaip ankščiau, bet vandens valdytoja, vis tiek bijojo atsigulti ant žolės ir užsimerkti.

Jausdamasi emociškai išsekusi, mergina troško nors akimirkai pabėgti nuo ją supančių bendražygių, priešų trokštančių suklaidinti, skausmingų prisiminimų ir kartkartėmis užplūstančio kaltės jausmo, kad trokšdama išgyventi pamiršdavo, jog atvyko čia ne kovoti iki paskutinio kraujo lašo, o ieškoti kitų pradingusių elementų valdytojų. O vienintelis būdas pabėgti nuo visko buvo labai paprastas ir lengvai įgyvendinamas. Tik prieš jį įvykdant reikėjo kažkaip įtikinti Kiriką, kad jis nesektų paskui ir liktų laikinoje stovyklavietėje su Azūre.

- Aš greitai grįšiu,- pažadėjo Linetė.

Ji meldė mintyse, kad nors kartą ugnies valdytojas nesielgtų kirikiškai, nebandytų suprasti, kas dėjosi jos viduje ir paprasčiausiai leistų eiti susirasti tamsų kampelį, kuriame galėtų viena mėgautis firelietiška naktimi. Visai kaip vaikystėje žvelgti į dangų ir pajusti, kaip blausios, mažytės jame spindinčios švieselės nuramina nerimastingą širdį ir iškankintą gausybės negandų sielą.

- Ar man eiti su tavimi?- pasiteiravo Kirikas.

Šį kartą ne mylimojo buvimas šalia ir palaikymas nebūtų padėjęs Linetę nurimti. Artumas galbūt būtų privertęs vėl iš naujo prisiminti košmarą, kuriame Kirikas siaubingai išgąsdino. O dar kartą prisiminti tą patirtą siaubą ir netyčia nuklysti į tą metą, kai jis paveiktas Akacijaus ją užpuolė, nesinorėjo.

- Ne, tau tikrai nebūtina eiti su manimi,- Linetė ieškojo tinkamų žodžių, bet šią akimirka tai padaryti buvo beveik neįmanoma, nes nei viena frazė nebūtų lyg veidrodis visiškai atspindėjusi jos jausmų. - Aš tikrai nepateksiu į jokią bėdą,- tikino ji. - O be to šiąnakt iš manęs būtų prasta pašnekovė.

Vaikinas lyg supratęs, kad mergina troško pabūti viena, atsigulė ant žolės ir užsimerkė.

Palikusi bandantį užmigti Kiriką drauge suvis dar miegančia Azūre, ji tyliai ėjo liepsnojančia pieva tolyn, tiesiai į svaigią ir pavojingą nežinomybę.

Po siaubingų košmarų tamsoje švytinti žolė merginai neatrodė tokia baisi kaip ankščiau, todėl ji beveik nejausdama jokio diskomforto, galėjo eidama į ją spoksoti.

Kiek paėjusi, mergina sustojo ir pažvelgė į tamsų dangų. Nors padangėje beveik nesimatė jokių švieselių, kurias kretančias žemyn išvydę žmonės puldavo galvoti norus, bet ji vis tiek atrodė graži.