Kelias, vedantis į nežinomybę

16

Linetė jautė, kaip kažkoks kartus skystis nutekėjo gerkle. Nors labai nenorėjo, bet ji buvo priversta tą bjaurybę nuryti, nes net ir būnant be sąmonės kūnas į pokyčius reagavo savaip. Tą reakciją žmonės vadino refleksu.

Mergina ne tik buvo visiškai paralyžiuota, bet ir negalėjo nieko matyti bei girdėti. Ji galėjo tik niršti ant savęs už bejėgiškumą ir kažko, kas privertė padėjo jai nuryti šlykštųjį gėrimą.

Prabėgo daug laiko, kol jos apmiręs ir nejudrus kūnas vėl tapo gyvybingas ir sugrįžo visos prarastos juslės.

Vėl jausdama planetos gravitaciją, neleidžiančią kūnui pakilti lyg balionui į orą, mergina atsisėdo ant žolės. Net nepažvelgusi į ją, Linetė ištiesė ranką ir švelniai paglostė juodus, trumpus, pasišiaušusius vaikino, gulėjusio šalia, plaukus. Kirikas, pajutęs malonų prisilietimą, atmerkė akis.

Tas ugningas ir tuo pačiu švelnus žvilgsnis, kuriuo ugnies valdytojas pažvelgė į Linetę, privertė jos širdį plakti stipriau, o šviesius skruostus nurausti.

- Esu nepaprastai laimingas, kad nepalikai manęs pusiaukelėje ir atmerkei savo nuostabias akis, Linete,- jo nuostabi šypsena privertė susidrovėjusią merginą nusišypsoti, o tas vardo trumpinys, kuris kartkartėmis imdavo erzinti, jog net norėdavosi griežti dantimis, išsprūdęs iš Kiriko lūpų nuskambėjo kitaip. Tas skambesys priminė širdžiai mielą muziką, kurios galėtų klausytis amžinai.

Linetė troško vėl Kiriko lūpų skonį ir drauge su mylimuoju vėl panirti į aistros jūrą. Nors ir salo širdis nuo šio troškimo, bet demsė neleido sau net trumpam būti savanaude. Ji tyčia prisivertė prisiminti, kad į Elementeriumą iškeliavo ne bučiuotis su Kiriku Samiru, o ieškoti Siuzanos ir Džano. Prisiminusi du savo bendraamžius, kurie ilgai buvo tarytum neregiai, negalintys įžvelgti vienas kito jausmų, pajuto, kaip krutinę pervėrė kaltės strėlė. Tas nemalonus jausmas demsei priminė, kad klajodama po Vaterą su Kiriku ir Azūre pamiršo savo pirmąjį tikslą. Negana to, visiškai nepasistūmėjo kitų elementų valdytojų paieškoje. O dar ir magiškas portalas galbūt juos galėjęs perkelti ten, kur yra Siuzana ir Džanas, užsivėrė.

- Portalas... - ištarė Linetė prisiminusi tą magišką šviesą, kurią regėjo prieš prarasdama sąmone. - Jis užsivėrė, tiesa?

- Taip,- atsakė Kirikas.

Akimirksniu vandens valdytojos ledo spalvos akys prisipildė siaubo.

- Bet nesijaudink, tai įvyko tik po to, kai mes atsidūrėme Firele,- pridūrė vaikinas.

Vienu metu mergina pajuto palengvėjimą, kad vis tik jie spėjo teleportuotis kitur ir liūdesį, jog atsidūrė ne pas draugus. Abiem jausmams išblėsus ir po savęs palikus tik tuštumą širdyje, sidabrinių plaukų savininkė blankiai prisiminė, kaip sugirdęs jai bjaurųjį gėrimą Kirikas, jos bejėgį kūną persimetė per petį ir perėjo portalą. Tuomet, kai jie atsidūrė kitur, Samiras ją paguldė ant minkštos žolės. Linetei ėmė atrodyti, kad prieš atgaudama kūno kontrolę ji girdėjo sakančią, kad ji eis medžioti. Bet ar iš tiesų, mergina praalko ar tyčia nusprendė juos, du įsimylėjėlius palikti vienus, šito Linetė nežinojo. Kad ir kokia būtų tiesa vandens valdytoja nusprendė jos nebandyti išsiaiškinti ir viena klaidžioti nepažįstamame pasaulyje vien tam, jog surastų Azūrę.

Nustūmusi prisiminimus į šalį, mergina atsistojo ir pažvelgė į žemaūgę žolę. Ūmai Linetės akys prisipildė siaubo, o kūnas sustingo lyg statula. Jausdamasi lyg žuvis ištraukta iš vandens demsė niekaip negalėjo atplėšti akių nuo vieną kitą laižančių ugnies liežuvių. Nors jie neskleidė nei šilumos, nei dūmų, bet vis tiek privertė prisiminti degančius namus. Trumpą akimirka Linetė vėl tapo ta maža, išsigandusia mergaite išsivadavusią iš miego glėbio. Ji  vėl matė save vilkinčia tą pačią suknelę, su kuria sugebėjo užmigti.