Kelias, vedantis į nežinomybę

33

Siuzana išvydusi žemaūgio juodaplaukio veidą, o jei tiksliau akis, garsiai suklykė ir paklaikusi iš baimės ir ūmai apėmusio pasišlykštėjimo nusigręžė nuo jo.

Džanas nepaklausė, kas ją privertė taip stipriai išsigąsti, nes ir pats neatsispyręs norui sužinoti, kaip atrodė nepažįstamasis dirstelėjo į jį ir pakraupo išvydęs žmogaus regėjimo organuose paliktus gilius randus, kurie vargu ar kada nors visiškai pranyks.

Mergina žvelgdama į apdulkėjusį, tamsiai rudą, sieninį laikrodį buvusį vos už pusmetrio nuo jos, bandė liautis galvojusi apie tai, ką neseniai regėjo. Nors ir labai Siuzana stengėsi tai pamiršti, vis tiek šmėkščiojo nepažįstamojo krauju pasruvę akių baltymai, ragenos, ant kurių juodai raudoname fone buvo išraižyti du laikrodžiai su romėniškais skaičiais.

- Kas yra urverkas?- pasiteiravo mergina bijodama net krašteliu dirstelėti į pašnekovo veidą ir vėl išvysti tas kraupias ir kraują venose stingdančias akis.

Nors žemės valdytoja vengė žiūrėti į už save mažiausiai pusmetrį žemesnį ir dvidešimt metų vyresnį vyrą, bet vis tiek jautėsi taip lyg būtų žvelgusi į klaikųjį piešinį, kurio rodyklės nei akimirkai nesustodamos judėjo.

- Laikrodžio mechanizmas,- lyg žirnius į sieną išbėrė tamsiaplaukis spigiu balsu. - Kažkas jį pavogė. Aš privalau jį surasti, kol...

Staiga nustojęs kalbėti liesas lyg stagaras nykštukas pakėlė vieną laikrodį nuo stalo ir ėmė garsiai pasakoti nuo ko savo paieškas pradės ir kaip džiaugsis pagaliau suradęs daiktą, kurio jau labai ilgą laiką ieško.

Nustojusi klausytis keistojo nepažįstamojo, Siuzana patraukė sau iš kelio laikrodį. Kai jis negrabiai nukrito ant olos grindų, ji pradėjo eiti tolyn, nes ūmai panoro būti kuo toliau nuo pakvaišusio laikrodžių karaliaus. Padaro, kuris regis nesuprato, jog kiekvienas iš jį iš visų pusių supančių prietaisų turi mechanizmą. O tai reiškė, kad net ir atsukęs kiekvieną iš laikrodžių jis ras tą patį ir niekaip negalės pabaigti savo amžinų paieškų.

Džanas matydamas, kaip Siuzana aršiai skynėsi kelią pro galybę tiksinčių prietaisų, iš pradžių bandė visus juos apeiti neužkliudydamas nei vieno net menkiausio kampelio, bet vėliau, kai jam pabodo smarkiai atsilikti nuo merginos liovėsi sau žiūrėjęs po kojomis.

Eidami it drambliai jiedu išgirdo nykštuko keiksmus ir greitų žingsnių aidą. Su lig kiekviena akimirka tas vyro ėjimas vis labiau darėsi panašesnis į bėgimą.

Nei vienas elementų valdytojas nenorėjo, kad keistuolis juos pasivytų, todėl pasileidome bėgti it akis išdegę.

Juodu besivejantis žmogus kažką pasakė nesuprantama kalba ir visi ligi vieno laikrodžiai atgijo. Vieni kaip ir jis puolė vytis Siuzaną ir Džaną, o kiti apsivertė ir atsuko savo smailiuosius kampus. Jie taip pasielgė specialiai, nes norėjo, kad bendražygiai pargriūtų.

- Sugaukite juos, kol nepabėgo!- sušuko sunkiai gaudydamas kvapą žmogus savo atgaivintiems sutvėrimams.

Laikrodžiai bėglius persekiojo ir spendė vienas už kitą pavojingesnius spąstus rodės visą amžinybę, kol jiems prieš akis milžiniškas juodų varnų pulkas.

Nykštukas pamatęs, kad jo pavaldiniai sustojo, pasekė jų pavyzdžiu.

Kadangi Siuzanos ir Džano niekas nesivijo, jie stabtelėjo atsikvėpti. Sunkiai gaudydami kvapą jie žvelgė į būrį varnų ir bandė suprasti, kodėl tokia galinga laikrodžių armija ir jų valdovas išsigando šių deguto juodumo paukščių.

Neilgai trukus pilką dangų aptemdžiusios varnos nusileido žemyn. Jos skubiai savo paukštiškomis kojelėmis viena prie kitos priėjusios, susiglaudė lyg norėdamos sušilti. Bet užuot po ilgos kelionės dangumi sušilusios jos ėmė jungtis ir keisti pavidalą. Su lig kiekviena prabėgusia akimirka sparnuočiai vis darėsi mačiau panašesni į paukščius ir vis labiau priminė moterį.