Kelias, vedantis į nežinomybę

5

Linetė panorusi atsiriboti nuo pasaulio ir pabūti viena, nuėjo prie jūros. Ji pasitiesusi ant gelsvo smėlio kopos mėlyną, languotą apklotą, atsisėdo ant jo. Merginai nespėjus nei akimirkai pasimėgauti vienatve ir ramybe, pasirodė ji. Tos liesos, žemos ir beveik visiškai neįžiūrimos šmėklos, stovėjusios švelniai banguojančiame ir skaidriame lyg krištolas vandenyje, vardas buvo Lolita Anderson. Nors Linetė ne itin domėjosi nusikaltimais įvykusiais jos gimtajame miestelyje, bet žinojo, kad stovinti priešais ją mergina mirė du tūkstančiai devintaisiais, prieš maždaug dešimt metų būdama vos septyniolikos.

Žvelgdama į tai, kas liko iš drąsios juodaplaukės, taip niekada ir nesuaugusios paauglės vaiduoklį, Linetė atminė popietę, kai trys žmonės ją už norą padėti nelaimėlei privertė iškęsti tikrą pragarą. Nors ir labai nenoriai, Linetė  prisiminė dieną, kai jos ir Lolitos gyvenimai negrįžtamai pasikeitė. Vienas iš labiausiai įsirėžusių demsei į atmintį prisiminimų buvo tas, kad ji pavydėjo tamsiaplaukei mėlynos, vos kelius siekusios suknelės ir safyro atspalvio kaspino. Kažkodėl tuo metu Linetei atrodė, kad ta daili apranga jai būtų tikusi labiau nei tai nepažįstamajai.

Demsė puikiai prisiminė, kad Lolita Anderson buvo rasta klaidžiojanti nepažįstamomis miesto gatvėmis tik prabėgus parai nuo jos pačios grįžimo į namus.

Po to siaubingo įvykio Linetė kurį laiką bijojo eiti prie jūros, žiūrėti ilgiau nei kelias sekundes į vandenį. Baimindamasi, kad viena diena kas nors sužinos, kas iš tiesų nutiko, Linetė prisivertė įveikti savo baimę ir išmokti gyventi su skaudžia patirtimi. Kol ji iš visų jėgų kovojo su ją troškusia palaužti tamsa, mergaitė, svajojusi užaugusi tapti gydytoja, išprotėjo. Kai skausmas ir siaubingi prisiminimai ją visiškai palaužė, Lolita visiškai atsisakė valgyti. Ir lyg to būtų maža, mergaitė per dienas ir naktis užsidariusi savo kambaryje graudžiai verkė.

Po kurio laiko jos tėvai ryžosi išvežti savo vienintelę dukterį į psichiatrinę ligoninę. Jie naiviai tikėjosi, kad duktė kada nors pasveiks ir vėl galės gyventi normalų gyvenimą. Jų desperatiškam troškimui niekada nebuvo lemta išsipildyti, nes prabėgus trejiems metams Lolita rado būdą, kaip pabėgti iš psichiatrinės ligoninės. Ji paskutinį kartą nuėjo prie jūros vien tam, kad nusiskandintų ir pagaliau amžiams užmirštų tai, kad buvo išprievartauta.

- Jie ateina,- įspėjo demsę savižudės šmėkla.

- Kas ateina?- širdį užvaldžius nuostabai, Linetė išdrįso paklausti merginos vaiduoklio.

- Mūsų kankintojai,- vos girdimai sušnabždėjo dvasia ir paskubomis apsidairė aplink lyg būtų bijojusi, kad nusikaltėliai net po mirties ją kankins. - Tie beširdžiai žmonės tau nelinki gero,- tai ištarusi, Lolita ištirpo ore.

Pakilusi nuo apkloto, Linetė atsuko nugarą ūmai ėmusiai stipriai ir neramiai banguoti jūrai ir išvydo trijulę. Mergina vos įstengė ją atpažinti, nes prabėgęs laikas iš dailių septyniolikmečių juos buvo pavertęs atgrasiais, perkarusiais ir kalėjimo duonos ragavusiais tipais.

"Ką jie čia veikia nepasibaigus bausmės terminui?" - klausė Linetė savęs nenuleisdama akių nuo pavojingiausių savo gimtojo miestelio, Seidlumo nusikaltėlių, kurie pasmerkę dvi trapias ir negalinčias pasipriešinti būtybes ilgoms kančioms, nesėdėjo rankų sudėję ir net neketino neapsunkinti kitų kalinių gyvenimo savo nuolatiniais išsišokimais.

Frostas Viljamsas, Alas Heteris ir Mendžeris Makolsteris į kalėjimą buvo pasodinti tik dėl Lolitos išprievartavimo, nes net ir būdama maža Linetė bijojo prisipažinti, kad tie vaikinai bandė ją nuskandinti. Vėliau jų kuklųjį nuodėmių sąrašą papildė ir daugybę kitų, dėl kurių jiems vis buvo skiriamos naujos bausmės, prailginančios jų buvimą įkalinimo įstaigoje.