Kelias, vedantis į nežinomybę

14

Nesumodama, ką daryti, mergina patraukė rankas nuo Kiriko liemens ir pažvelgė žemyn. Akimis išmatavusi atstumą, ją skyrusį nuo žemės, ketino nušokti nuo transporto priemonės kuo įmanoma dailiau, kad neišsiduotų, kokia nerangi kartais gali būti, kai nuo nepatogaus sėdėjimo nutirpsta kojos. Bet Linetei nespėjus įgyvendinti savo troškimo ir pasišalinti, kol neišsikasė sau dar gilesnės duobės, vaikinas atsargiai nulipo nuo motociklo.

"Tikriausiai netrukus teks pasigailėti tų žodžių, kuriuos neseniai ištariau."- taip mąstydama mergina pajuto, kaip ilgai snaudusi baimė išniro iš savo slėptuvės ir vėl ėmė temdyti protą.

- Nors aš sakiau tiesą, bet tau mano žodžiai pasirodė juokingi,- klausydamasi susierzinusio Kiriko, Linetė pastebėjo, kad net tik jo akys patamsėjo, bet ir pakeitė formą.

"Tai tik baimė žaidžia su mano protu." - bandė įtikinti save mergina. "Kirikas negali būti vienas mūsiškių."

Net neregėdamas savo atvaizdo veidrodyje juodaplaukis suprato, kad netrukus jo susierzinimas peraugs į aklą neapykantą. O tada bus peržengtos ribos, skiriančios jo žmogiškąją pusę nuo gyvuliškosios, ir jis net pats to nenorėdamas taps pačiu baisiausiu savo košmaru. Kirikas žinojo, kad tuomet ši žavi būtybė, sėdinti ant motociklo išsigąs jo akių, neapykantos kupino žvilgsnio ir iš sielos sklindančios tamsos. Tuomet ji nusprendusi, kad nenori turėti nieko bendro su pabaisa, paprasčiausiai pabėgs. Ir tada jis amžiams pasiduos tamsai ir puls dar žemiau.

- Atsiprašau,- baikščiai tarė Linetė. - Nenorėjau tavęs supykdyti.

Mintis, kad Kirikas galėjo būti vienas iš demonų vis dar gąsdino, bet Linetė nebėgo. Ji paprasčiausiai troško sužinoti kaip yra iš tiesų.

Suvokęs, kad jei dar dels bent akimirka, tai širdį užvaldys nedori ketinimai, vaikinas pasistiebė ir švelniai palietė merginos lūpas savosiomis. Tą akimirka Kiriko viduje įvyko žūtbūtinė kova, kurios metu susigrūmė šviesioji pusė su tamsiąją, užgimusią tą naktį, kai apakintas skausmo dėl sesers žūties vienas iš tamsos padarų jam įkando. Pasibaigus mūšiui, tamsa buvo priversta atsitraukti ir sužeistoje širdyje užgimė viltis, kad galbūt viskas bus kitaip nei prieš akimirka manė. Nors dar neseniai buvo visiškai netekęs vilties, bet dabar Kirikas sugebėjo patikėti, kad jame tūnantis monstras niekada neištrūks į laisvę ir neužgoš šiltos liepsnos, sugebėjusios sušildyti sušalusią širdį.

Tuo tarpu Linetė pasijuto taip lyg stiprus vėjas būtų nupūtęs it pienės pūkelį jos baimę ir atnešęs kažką maloniai šilto. Merginos viduje siautusios audros dovana privertė jos širdį plazdėti. Tas keistas jausmas jai iš tiesų priminė plazdančius drugelius, kurie savo sparnų spalva traukė akį.

Kai juodaplaukis atrado savyje jėgų atsitraukti nuo tos, kurios buvimas šalia ji vedė iš proto, mergina išraudo lyg žarija.

Nors žmogiškosios akys negalėjo visiškai perskrosti tamsos ir matyti joje beslepiančių daiktų, gyvūnų ar žmonių pavidalus taip pat gerai kaip dieną, bet ir be tobulo regėjimo juodaplaukis suprato, ką jautė bendražygė. Ir tas žinojimas, kad vienas vienintelis bučinys sudrebino ne tik jo pasaulį, privertė nusišypsoti.

Vis dar negalėdama atsigauti nuo to, kas ką tik įvyko, demsė nudelbė akis žemyn ir pabandė sulėtinti kvėpavimą. Tačiau tai nebuvo taip paprasta padaryti, nes širdis taip stipriai trankėsi, jog atrodė tuojau paliks kūną, o kraujas venose buvo kaip niekada užkaitęs.

Kai didelių pastangų dėka vis dėl to pavyko suvaldyti viduje šėlusią audrą, ir atgauti emocinę pusiausvyrą, mergina vėl prabilo:

- Tu sakei, kad nenori manęs bučiuoti,- vos išsprūdus iš lūpų šiems žodžiams, Linetė pajuto, kaip jos skruostai vėl paraudo. - Tuomet, kas pasikeitė dabar?