Kelias, vedantis į nežinomybę

26

Prabėgo daugybė laiko, kol Siuzanai ir Džanui visiškai pavyko išsilaisvinti iš sąstingio gniaužtų. Atgavę visišką kūnų kontrolę ir laikinai prarastas jusles, ėmė žvalgytis po kambarį, į kurį juos įnešė Empusa. Norėdami įsidėmėti kiekvieną net ir menkiausią juodu supusios aplinkos colį, dirsčiojo iš vieno kampo į kitą.

Kambarys, nuo kurio uždengtų raudonai juodu kilimu grindų jie pakilo, nebuvo prabangus.

Prie tvarkingai paklotos lovos patalpos pakraštyje stovėjo vyšninės spalvos spinta. Kadangi, jos duris buvo praviros, pro nedidelį tarpelį elementų valdytojai įžiūrėjo kabančių ant medinių pakabų keletą moteriškų, senamadiškų nėriniais išdabintų rūbų.

Nors Siuzana ne itin domėjosi praeityje gyvenusių žmonių aprangomis, bet net ir menkų jos žinių apie tai pakako suprasti, jog drąsiai teigti, jog visos tos suknios pasiųstos ne šiame amžiuje.

Atplėšusi akis nuo aprangos, Siuzana pažvelgė į šalia spintos buvusią sieną, padarytą iš juodo marmuro ir išvydo ant jos kabančią fotografiją. Nepažįstamosios nuotrauka buvo ne didesnė už Siuzanos delną.

Nors žemės valdytoja ir labai stengėsi, niekaip nepavyko gerai įžiūrėti brunetės,  vilkinčios prabangią, šiuolaikišką, baltą suknelę, veido bruožų.

Prie moters apdaro, primenančio vestuvinį buvo pritvirtintas dailus kraujo raudonumo rožės žiedas.

Nenuleisdama akių, Siuzana žvelgė į nuotaką, kol pamatė, kaip ūmai jos veido išraiška pasikeitė. Naujoji mimika išdavė, kad kažkas nepažįstamai, dar visai neseniai buvusiai laimingiausia moterimi pasaulyje, nedavė ramybės.

- Tai baltoji nuotaka,- tarė atidžiai apžiūrėjęs nuotrauką Džanas.

- Baltoji nuotaka?- Siuzana atsisuko į vaikiną, ir nuostabos kupinomis akimis pažvelgė į jo veidą.

- Kai buvau mažas, kartą vieno iš paskutiniųjų mūsų susitikimo metu senelė pasakojo vieną liūdną istoriją, kuri pasak jos, kadaise nutiko iš tiesų,- jo ištarti žodžiai pažadino žemės valdytojos smalsumą.

- Ar papasakosi ją man?

- Taip,- tai ištaręs, auksaplaukis ryžosi pradėti pasakojimą. - Prieš septyniasdešimt metų viename mažame kaimelyje, nutolusiame nuo Seidlumo mažiausiai dvidešimt kilometrų, gyveno dvi seserys. Kadangi jos buvo net tik dvynės, bet ir viena kitos klonės kaimiečiai jas abi laikė nežemiškomis būtybėmis.

Klausydamasi Džano, Siuzana sužinojo, kad Alina Lurs pavėlavo į savo vestuves. Kai rudaplaukės garbanės karieta pasiekė bažnyčią, kurioje turėjo vykti ceremonija, visi svečiai buvo išsiskirstę. Ji trokšdama sužinoti, kas nutiko pasikalbėjo su prabangiame pastate buvusiu kunigu. Vien trumpučio dialogo pakako, kad moteris suprastų, jog Priscila apgaulės būdu susituokė su jos mylimuoju.

Kol Siuzana nebuvo girdėjusi baltosios nuotakos istorijos ir jos vardo, tol nesuprato, kodėl Džano pasakojamas pasakojimas jai pasirodė kažkur girdėtas. Bet vėliau, kai atsivėrė akys, ji pagaliau prisiminė, jog Alinos istoriją pirmą kartą išgirdo iš savo tėvų, kai šiems drįso prisipažinti, jog jau kurį laiką bandė išsiaiškinti, kodėl jos vienintelės iš visų šeimos narių akys buvo smaragdo žalumo. Išaiškėjus tiesai, Siuzana ilgai neįstengė pamiršti nespalvotoje nuotraukoje, kurią parodė tėvai, regėtos moters, stulbinančiai panašios į ją pačią. Todėl jai buvo sunku atleisti brangiausiems žmonėms už melą. Bet kai galiausiai pavyko tai padaryti ir pamiršti prosenelės atvaizdą, gyvenimas grįžo į vėžes.

O štai dabar prabėgus daugybei laiko nuo dienos, pakeitusios gyvenimą, paaiškėjo, jog tikroji Alina niekuomet taip ir negrįžo namo ir nebandė atskleisti sesers apgavystės.

Trokšdama suprasti, kodėl toji moteris nekovojo dėl savo laimės, Siuzana pabandė mintyse susikeisti su ja vietomis ir pajusti tai, ką juto toji prieš nuspręsdama nusižudyti ir nusinešti tamsią Priscilos paslaptį į kapus.

Skausmas ūmai susipynęs nematomomis grandinėmis su baime, privertė Siuzaną jaustis taip prastai, kad ji kurį laiką negalėjo klausytis Džano tariamų žodžių, kuriais jis stengėsi nupasakoti, kas vyko kitos sesers gyvenime po siaubingos žinios.

Kai merginai pagaliau pavyko atsikratyti širdį supančiojusių emocijų, ji ištempė ausis. Bet jau buvo per vėlu. Vaikinas jau buvo spėjęs pabaigti pasakojimą, sugebėjusį suvirpinti jautriausias merginos sielos stygas ir priversti sužinoti daugybę metų slėptą tiesą, kurią žinojo tik nedaugelis.

Staiga jie pasijuto taip lyg kažkas visą laiką būtų juodu slapta stebėjęs. Nesuprasdami, kodėl juos apėmė toks keistas jausmas, Siuzana ir Džanas pasisuko į kairę pusę ir pamatė šalia tamsių, atvirų durų slenksčio mindžikuojančią tamsiaplaukę moterį. Elementų valdytojams prireikė vos akimirkos, kad atpažintų valgomajame ankščiau regėtą Empusą.

- Man, Zoriui ir Dženibui valdovas pranešė, kad greitai atvyksite,- tarė demonė, lėtai ir gracingai įžengdama į kambarį.

Dabar toji liekna lyg smilga moteris nebeatrodė tokia trapi kaip tuomet, kai graudžiai verkė.

- Bet mes tikėjomės, kad jūs pasirodysite greičiausiai rytoj.

- Koks valdovas?- ūmai širdį perskrodus nuostabos bangai, drįso paklausti Siuzana.

Raudonakė būtybė pažvelgė į merginą, taip lyg ši būtų pats kvailiausias žmogus visatoje.

- Ponas O'Nilas,- nors Empusa buvo ne itin patenkinta, kad turėjo gaišti brangų laiką kalbėdama su Siuzana, vis dėl to teikėsi atsakyti į jos klausimą.

Ši naujiena naujiena Siuzaną paveikė daug stipriau nei iškalbingas žvilgsnis, kurio ją perskrodė demonė. Ūmai išbalusi lyg drobė rudaplaukė atsirėmė į šaltą sieną, kad neprarastų pusiausvyros staigiai pradėjus suktis galvai ir nesukluptų ant kilimo.

Ankščiau žaliaakė nesuprato, ką iš tiesų mama bandė pasakyti laiške, bet dabar tiesai pamažu ėmus aiškėti suvokė, jog ponas O'Nilas buvo tas žmogus, kurio taip bijojo tėvai. Ir tikriausiai jis buvo paskutinis asmuo, matęs juodu gyvus.

Kol Siuzana kovojo su stipriomis emocijomis, grasinančiomis atimti iš jos blaivų protą ir kūno valdymą, maistas buvęs skrandyje bandė išvysti dienos šviesą. Nors kova su nuožmiais priešais, trokštančiais parplukdyti buvo nei kiek ne lengvesnė už klaidžiojimą naktį miške, bet merginai vis dėl to pavyko ją laimėti.

- Kaip gaila, kad jums nepatiko paskutinė vakarienė,- demonė apsimestinai liūdnai pažvelgė į elementų valdytojus. Jos juoda uodega su smaigaliu tabalavo į šalis. Kartais Empusą stebintiems žmonėms atrodydavo, kad toji atauga tuojau pasieks jos suskleistus juodus sparnus, bet iš tiesų tai buvo viso labo tik iliuzija skirta apdumti akims.

- Mes iš visų jėgų stengėmės paruošti patiekalus, kuriems joks kvėpuojantis padaras negalėtų atsispirti. Bet pasirodo, kad aš ir mano padėjėjai pagaminome ne nuostabius kulinarinius šedevrus, o maistą, kurio užvalgius žmones ima vimdyti,- toliau vaidino pasirinktą vaidmenį moteris.

Šį kartą jos spektaklis paveikė Siuzaną taip, jog ši panoro pasakyti, kad dėl ja apėmusio blogumo buvo kaltas ne nepakartojamo maisto skonis, o staiga užvaldžius emocijos. Bet taip ir nespėjo to padaryti, nes būtybė greičiau apsisuko ir išskuodė iš kambario nei ji spėjo ištarti, kas sukosi ant liežuvio galo.