Kelias, vedantis į nežinomybę

31

Vietose, kuriuose ankščiau teko gyventi Linetei, rūgštiniai lietūs nebuvo naujas reiškinys. Nors tokie lietus aplankydavo tik trumpam, bet ankstyvą pavasarį žmonės nespoksodavo nuostabos kupinomis akimis į dangų, o stengdavosi kuo skubiau rasti, kokią nors pastogę. Jie elgdavosi vien todėl, kad tikėjo, jog permatomuose lašeliuose buvo medžiagų, kuriuos palietusios odą ar plaukus priverdavo juos nuplikti.

Vandens lašeliai susimaišę su nedidele rūgšties koncentracija ir pabirę iš Linetės aplankytų kraštų dangaus kyrėsi nuo firelietiškų savo brolių tuo, kad jie nedegino odos. Visi iki vieno to magiško skysčio nuplaunančio per žiemą susikaupusias bakterijas ir purvus prisilietimai buvo švelnūs. Kiekvienas žmogus užliūliuotas lašelių glostymo terapijos galėjo beveik nepajusti lietučio šalutinio poveikio, plaukų slinkimo.

Kiekviena akimirka Linetė, Kirikas ir Azūrė bandydami pabėgti nuo pavojingo lietaus, jautė, kaip vandens lašeliai badydavo jų odą. Desperatiškai bandydami surasti vietą, kurioje jų nepasiektų priešas, buvo priversti net atsikratyti staiga prakiurusio maišo su atsargomis.

Niršdami dėl to, kad buvo palikti savo vienintelį turtą purvyne, keliautojai ėjo sukandę dantis. Nors jie norėjo surikti iš apmaudo, atsikratyti širdį deginančių jausmų, bet buvo priversti tylėti, nes net menkiausias mūsų ištartas skiemenėlis galėjo kainuoti labai brangiai.

Visi nemalonaus gamtos reiškinio prisilietimai atimdavo po dalelę bendražygių jėgų, todėl nepraėjus net pusvalandžiui nuo lietaus pradžios, jie nebeįstengdami daugiau žengti nei žingsnio pasidavė ir plojosi veidais į smėlį. Liesdamiesi prie smilčių bendražygiai tikėjosi, kad greitai pasirodys dalgiamoterė ir išvaduos mus iš šio pasaulio kančių, bet nieko panašaus neįvyko. Bet nieko panašaus neįvyko. Kažkokia pasaulį valdžiusi jėga nenorėjo, kad kovotojus pražudytų lietus ar nuovargis. Būtent todėl Linetė, Kirikas ir Azūrė užuot atsidūrę požemių karalystėje ar mirusiųjų pasaulyje sulaukė kitokios lemties.

Jiems buvo lemta pajusti keistą jausmą, kurio tikriausiai dar neteko pajausti jokiam žmogui. Jausmą, kuris gali užplūsti tik tada, kai esi priverstas suvokti, kad tave lyg koks magnetas traukia plikomis akimis nematoma jėga tiesiai į smėlį.

Bendražygiai jausdami emociją, kuriai nebūtų užtekę jokių žodžių apibūdinti net jei nuo to priklausytų jų gyvybės, vos įstengė užgniaužti kvapą ir laukti, kol bus išspjauti kitur.

Ilgai jausti keliavimo smėliu diskomfortą neteko, nes po mažiau nei minutės jie atsidūrė kažkokioje karštoje vietoje. Naujajame pasaulyje keliautojų neįstengė paliesti net menkiausias lietaus lašas, todėl jų nudegimai ir kūne atsivėrusios žaizdos ėmė sparčiai gyti.

- Čia karšta,- ištarė Linetė sunkiai pakilusi nuo kieto paviršiaus ir pajutusi, kaip jos kūną palytėjo kaščio banga.

Kelis kartus garsiai sučiaudėjusi, mergina pabandė akimis aprėpti kraštovaizdį ir į save sugerti jo spalvas bei kvapus.

Milžiniškas, pilkas akmuo, ant kurio Linetė, Kirikas ir Azūrė atsidūrė po kelionės smėliu, buvo padalintas pusiau. Pjūvio vietoje buvo matyti tekanti raudonos, geltonos ir oranžinės spalvos lava.

Kiek toliau kietos uolienos buvo keletas mažesnių akmenų. Juos iš visų pusių supo skystis, į kurį pakliuvęs mirtingasis, žūtų kone akimirksniu.

Matant tekančios lavos upę Linetei pradėjo svaigti galva. Ji instinktyviai jautė, kad tuojau praras sąmonę, todėl rankomis desperatiškai ėmė ieškoti kokios nors atramos vien tam, jog į ją atsirėmusi galėtų ilgiau išlikti sąmoninga ir kovoti su savo baime. Mergina aplink save apčiuopė ik karštos olos sieną, prie kurios kiekvienas prisilietimas nudegindavo jos odą.

Neįstengdama savyje atrasti jėgų pasipriešinti ją lyg marionetę už virvučių tampančiai jėgai, demsė pasidavė silpnumui ir pradėjo griūti. Negalėdama valdyti savo kūno Linetė jautė, kaip gerkle kažkas lyg replėmis suspaudė. To nemalonaus jausmo dėka jai prieš akis ėmė šmėkščioti vienas už kitą siaubingesni scenarijai, kuriuose ji daugybę kartų mirdavo kritusi į lavos upę.

Kol merginos smarkiai plakančioje širdyje iš pasėtos panikos sėklos sparčiai augo medis, o iš akių bandė ištrūkti ašaros, kažkas ją spėjo sugauti taip ir nepasiekus pražūtingo skysčio.

- Kol esu gyvas neleisiu, kad mano mylimąją pražudytų ugnis,- tarė Kirikas apkabindamas Linetę.

Jo dėka įgavusi naujų jėgų pasipriešinti tamsai ir baimei mergina pajuto, kaip išblyškę skruostai paraudo, o širdis ėmė nebe karštligiškai plakti, o plazdėti lyg drugelis artėjantis prie liepsnos. Bet ne prie galinčios jį sudeginti, o sušildyti jo sušalusį kūną.

Jausdamasi kur kas geriau nei tada, kai smegenys bandė priversti patikėti, kad netrukus jos gyvenimas pasibaigs, mergina nuoširdžiai šypsojosi. Linetė troško, kad ši akimirka niekada nesibaigtų, troško sustabdyti laiką, nors ir žinojo, kad to neįmanoma padaryti, nes jis niekam nepavaldus.