Kelias, vedantis į nežinomybę

19

Su lig kiekviena akimirka Dantė vis labiau niršo, kad jo tobulai sukurptas planas pavyko, be tik iš dalies. Ugnies žmogus, oro sūkurys ir rupūžžuvė nužudė net tris elementų valdytojus, o po to staiga aptemus protui nudaigojo ir vienas kitą. Bet už vis blogiausia buvo tai, kad vienintelė išlikusi gyva Linetė Arkadaš sugebėjo vienu metu iššaukti tris skirtingas vandens formas. Skystąja, galinčia sukelti potvynius ir nušluoti viską nuo žemės paviršiaus, šaltąja, sukaustančią visą pasaulį ledu ir palaidojančią po tonomis sniego ir karštąją, gebančią ne tik sušildyti it ugnis, bet ir ant kūno palikti negyjančias žaizdas... Kažkokiu protu nesuvokiamu būdu privertusi jas susijungti mėlynojo elemento valdytoja paleido magišką rutulį į hidrą. Ir tuomet toji žuvo baisiausiose kančiose.

Kol vyras svarstė, ką turėtų daryti toliau, Salomėja liovėsi tirtėti iš baimės. Atsikvošėjusi po patirto siaubo kruvinų skerdynių metu, mergina nusprendė pabandyti išgelbėti žuvusiuosius. Jeigu vieną kartą pavyko prikelti mirusį žmogų, tai galbūt į gyvenimą pavyks sugrąžinti ir elementų valdytojus?

Lyg perskaitęs Salomėjos mintis Dantė pažvelgė į ją. Jeigu žvilgsniu būtų galima nužudyti, tai mergina būtų akimirksniu kritusi negyva.

"Jis neleis man pabandyti jų prikelti."- pagalvojo Salomėja. "Iš tokio siaubingo padaro ir neverta tikėtis nei lašelio gailestingumo."

Dvasios valdytoja buvo teisi, bet iš dalies. Taip Dantė neketino leisti jai padėti elementų valdytojams, bet dėl visai kitos priežasties. Jis bijojo, kad bandydama išgelbėti juos Salomėja netekusi jėgų pati žus. O tuomet jos galios atiteks kažkam kitam. Ir vėl teks ieškoti naujo dvasios valdytojo. O tam vyras tikrai neturėjo laiko, nes tik laiko klausimas, kada jį Zereidė pričiups.

"Jei negaliu pavogti visų elementų valdytojų galių, tai kodėl turėčiau leisti tai bjaurybei susigrąžinti savo kūną?"- jausdamas, kaip demonas trokštantis kraujo nubudo, Dantė pažvelgė į ant savo riešo buvusį grafito atspalvio laikrodį, ant kurio vietoj rodyklių ir skaičių tebuvo vienas juodas, apskritas mygtukas. Apie šį išradimą, galintį į save susiurbti elementų valdytojų galias nežinojo netgi jo antrininkas Volteris, nes Dantė jį sukūrė tik po to, kai sugrįžo į šventyklą. "Tegul Zereidė pasikankina matydama kaip jos antrininkė žūsta. Gal tuomet ta kalė pagaliau supras, jog nereikėjo tikėtis, kad aš visą laiką lyg paklusnus šunytis vykdysiu jos nurodymus."

Tokios nedoros mintis privertė vyro kraują užvirti labiau ir stipriau geisti pamokyti tą, kuri kadaise atėmė iš jo laisvę. Akimirksniu užmiršęs, kad dar visai neseniai troško laikyti Salomėja lyg šunį už trumpo pavadėlio, tamsiaplaukis įveikė jį nuo Linetės skyrusį atstumą.

- Ar dar ilgai liesi ašaras žvelgdama į šį bedvasį kūną?- paklausė Dantė.

Išgirdus jo balsą, mergina atsigręžė į vyrą. Iš pradžių Linetė žvelgė į Dantę skausmo kupinomis akimis, bet vėliau, kai jos viduje kažkas sukilo, žvilgsnis ūmai tapo rūstus. Širdį pervėrė pervėrė užnuodyta strėlė. Nuodams išplitus, sidabraplaukės mąstymas pakito. Ji užuot troškusi, kad Kirikas sugrįžtų ėmė geisti pralieti kraują. Ir net bet ko, o paties Dantės O'Nilo. Žmogaus, dėl kurio kaltės Linetė atsidūrė čia, Elementeriume ir prarado pačius brangiausius žmones.

Linetė Arkadaš žinojo, kad turėtų užgniaužti norą atkeršyti, bet kas keisčiausia ji nejautė nei sąžinės graužaties, nei būtinybės atsižadėti troškimo. Ir tai jai patiko daug labiau nei nuolatinis savęs suvaržymas ir bandymas kuo įmanoma labiau pritapti prie žmonių.

- Priversiu už kiekviena mirtį tave sumokėti su kaupu!- sušuko Linetė.

- Kaip tu tai padarysi, jei vos įstengi pastovėti ant kojų?- lyg norėdamas savo žodžiams suteikti daugiau svaros Dantė pažvelgė į jos virpančias kojas.