Kelias, vedantis į nežinomybę

35

Azūrė atsirėmusi į liauną ir aukštą berželį su nekantrumu laukė savo bendražygių, kurie lyg norėdami išmėginti jos kantrybę tyčia neskubėjo palikti sau užnugaryje tyliai čiurlenančio ežero. Mergina stovėjo jausdama, kaip vienas jos petys lietė šiurkščią medžio žievę ir mintyse skaičiavo prabėgusias sekundes nuo savo pasirodymo šioje žalioje aikštelėje, kol jos negeležinės kantrybės taurė persipildė. Neįstengdama daugiau pakęsti klaikios ir pamažu vis labiau nervus ėdančios nežinomybės, Azūrė nutarė įsitikinti, ar Evelina pavirtusi Idžiraku nesužeidė elementų valdytojų.

Paskubomis sugrįžusi į tą pačią vietą, kurioje prieš maždaug penkias ar šešias minutes paliko Linetę su Kiriku, Azūrė dirstelėjo į dvelkiantį šalčiu vandenį. Išvydusi jame aistringai besiglamonėjančia porelę, atėjūnė paraudo nuo veido iki pat kojų pirštų galiuku. Jausdamasi labai nesmagiai, kad pričiupau bendražygius nusikaltimo vietoje, Azūrė akimirksniu nusprendė papustyti padus. Garbanė buvo šimtu procentu tikra, kad bus geriau, kai išsklaidžius įsimylėjėlius užbūrusiems kerams, jos prie vandens nebebus ir Linetei ir Kirikui nereikės pakliūti į labai nepatogią padėtį.

Palikusi daugybę batų antspaudų prie ežero buvusiame smėlyje, Azūrė išgirdo skambų sopraną, dainuojantį jai niekuomet ankščiau negirdėtą jausmingą dainą. Tas balsas, kurį mergina išgirdo vėl pasiekusi ankščiau regėtą berželį, jai atrodė, kad galėjo priklausyti tik angelei.

Nei viena mirtingoj gebanti nepriekaištingai profesionaliai atlikti arijas nebūtų įstengusi prilygti tai hipnotizuojančio, angeliško balso savininkei. Nežemiškai būtybei, kurios kiekvienas išdainuotas žodis lyg magnetas Azūrę traukė pas ją.

Nors ir iš paskutiniųjų mergina stengėsi laimėti kovą prieš sirenos kerus, neleidžiančius blaiviai mąstyti, tačiau jos pastangos buvo bevaisės. Galiausiai, kai garbanė patyrė skaudų pralaimėjimą ir pajuto bjaurų gumulą gerklėje, pasidavė ir nustojo kovoti su už ja stipresne jėga. Kone verkdama iš apmaudo Azūrė binzeno žolėmis lyg vijokliais apaugusiu takeliu, kol pamatė blondinę, turinčia švytinčią, mėlyną uodegą. Nežemiškoji būtybė sėdėdama ant pilko, didelio ir apskrito akmens šukavosi savo ilgas garbanas auksinėmis šukomis, kurios priminė tas, kurias prie daugelį amžių naudojo senovės Graikijos moterys.

~*~*~*~*

Linetė rankomis lygindama susiglamžiusią ledo spalvos suknelę, kurią vos jiems pasiekus krantą, išdžiovino Kirikas, paskendo prisiminimuose. Stovėdama atsukusi nugarą tyliai čiurlenančiam ežerui ir jausdama tiriamą juodakio žvilgsnį varstantį veidą, mergina atminė visas svaigias ir nepakartojamas neseniai praleistas su Kiriku akimirkas. Tuo metu, kai jiedu pasidavėme už mus stipresnei ugniai, aplinkinis pasaulis nustojo egzistavęs.

Panirę į savąjį pasaulį, atsidūrėme ypatingoje vietoje, kurioje be jų ir dviejų vienu rimtu plakusių širdžių nieko nebuvo.

- Myliu tave, Kirikai,- šie žodžiai išsprūdo Linetei iš lūpų, kai sugrįžusi iš saldžių prisiminimų karalystės, žvelgė vaikiną, lengvai įviliojusi ją į pavojingą liepsną.

Skęsdama ugnies valdytojo juodų akių gelmėse Linetė buvo tikra, kad jos širdyje siautęs jausmas buvo tikra meilė, apie kurią bent paslapčia svajodavo kiekvienas. Nors ši nuostabi emocija, užgimusi dviejuose širdyse buvo stipri, bet Linetė vis tiek būgštavo, kad šios neužgesintų jos ir Kiriko praeities išgyvenimų tamsūs šešėliai. Šešėliai, kurie lyg nematomas šleifas be perstojo sekiojo paskui ir kiekviena akimirka stengėsi išmušti jiems žemę iš po kojų.

- Ar taip stipriai mane myli, kad ryžtumeisi pasakyti, ką tau padarė Frostas, Alas ir Memdžeris,- vienas vienintelis klausimas demsę sudrebino iki pat sielos gelmių.

Pajutusi, kaip jos ledo atspalvio akys prisipildė siaubo, o skruostais ėmė tekėti ašaros, Linetė prisiminė, savo ir Kiriko ankstesnį pokalbį. Anąsyk netyčia ištarus tų trijų siaubūnų vardus, ji vos įstengė išsisukti nuo emociškai sunkaus pokalbio. Tačiau dabar, kai Kirikas tapo jai artimesnis kaip niekad ankščiau, Linetė jautė, kad atėjo metas lemtingai akistatai. Nors mergina ir žinojo, kad privalėjo apnuoginti savo sielą ir atskleisti dar vieną savo tamsią paslaptį ugnies valdytojui, bet vis tiek baimė nematomomis rankomis gniaužė gerklę. Ji lyg koks nematomas demonas vertė Linetę abejoti savo jėgomis ir bandė nuslopinti stiprų norą patikėti savo nuostabiajam pašnekovui tiesą.

- Aš labai bijau, kad sužinojęs tiesą nebenorėsi manęs niekuomet akyse regėti.

Linetei prieš akis vėl ėmus šmėkščioti scenai, kurioje jos veidas buvo grubiai panardintas po vandeniu, balsas ėmė virpėti ir lūžinėti. Akimirka ji tarytum susitapatino su senąją savimi ir vėl jautė, kaip degė plaučiai. Nors Linetė ir žinojo, kad privalėjo kuo skubiau pabudinti savo DNR išsaugotas vampyro kraujo sukurtas ląsteles, jog užgniaužtų poreikį kvėpuoti, bet viso labo tik leido panikai aptemdyti protą. Jausdama stiprius žmogiškus demsė jausmus duso, nors žinojo, kad jei tik būtų bent truputėlį labiau pasistengusi ir pažadinusi savo tamsiąją pusę, tai įgautų pakankamai jėgų pasipriešinti priešams. Jei ji tik nebūtų tą kartą leidusi žmogiškumui valdyti kūną lyg bevalę marionetę, tai būtų lengvai apsisaugojusi nuo siaubingų košmarų, kuriuos sapnuodavo vaikystėje bent kelis kartus per mėnesį.

- Kad ir ką man šiandien pasakytum pažadu, kad tai niekaip nepakeis mano jausmų,- tarė Kirikas švelniai delnu perbraukęs merginai per skruostą.

Jo ištarti žodžiai Linetei buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Linetė kurį laiką stovėjo lyg vandens į burną prisiėmusi niekaip negalėdama patikėti, kad žmogus ankščiau kalbėjęs vienaip šį sykį nusprendė pakeisti nuomonę.

"Verčiau to nežadėk."- Linetė troško ištarti tuos pačius žodžius, kuriuos kažkada jai pasakė Kirikas, bet užuot tai padariusi ji tik pažvelgė vaikinui į akis. Į sielos veidrodį, kuriame kaip ir ankščiau regėjo meilę. Tą lemtingą akimirką, kai judviejų akys žvelgė vienos į kitas, mėlynojo elemento valdytoja įgavo drąsos prabilti apie vieną iš pačių skaudžiausių patirčių savo gyvenime.

Giliai įkvėpusi deguonies, mergina privertė senas iki galo nesugijusias širdies ir sielos žaizdas vėl srūti krauju. Tardama kiekvieną žodį ji jautė, kaip sūrios ašaros vis sparčiau byrėjo iš akių, o skruostai ėmė degte degti iš gėdos. Nors Linetė troško prasmegti skradžiai į žemę, kad tik niekam nereikėtų parodyti, jog kadaise buvo silpna ir bejėgė pasipriešinti žmonėms, turėjusiems nedorų ketinimų, jos troškimas neišsipildė.

Linetė pasakodama apie įvykį, kadaise negrįžtamai pakeitusį jos gyvenimą, nejučia privertė save patikėti, kad Kirikas netrukus sudaužys širdį ir paliks ją čia vienui vieną su didžiuliu skausmu, užplūsiančiu ir lyg milžiniška banga paskandinsiančiu savyje. Žinojimas, kad netrukus amžiams praras tą, kurį per labai trumpą laiką sugebėjo pamilti, merginą privertė žengti iki galo ir prisipažinti, kad po daugelio metų sutikusi Frostą, Alą ir Memdžerį, juos nužudė. Tačiau nutiko tai, ko ji visiškai nesitikėjo. Kirikas užuot ją įskaudinęs apkabino.

- Būčiau visiškas kvailys, jei palikčiau mylimą merginą tik dėl to, kad kažkokie piktavaliai žmonės ją bandė nužudyti,- Kirikas tyliai kuždėjo lėtai ir švelniai glostydamas Linetės sidabrinius plaukus. - Nesmerkiu tavęs už tai, kad juos nužudei,- jo balsas lyg muzika užliūliavo merginą ir privertė trumpam pamiršti viską pasaulyje. - Aš tave myliu, Linete, taip stipriai, kad dėl tavęs galėčiau net gyvybę paaukoti.

Jo pasakyti žodžiai privertė merginos odą pašiurpti. Vien nuo minties, kad ji galėjo prarasti neseniai atrastą meilę, Linetei darėsi negera. Jausdama, kaip ūmai ją užvaldė begalinis liūdesys ir širdgėla, kad kada nors teks prarasti tą žmogų, kurio net pati to nesuprasdama didžiąją gyvenimo dalį ieškojo, demsė visa troško iš juodaplaukio išgauti pažadą. Ji taip stipriai geidė, kad jis pažadėtų jos niekada nepalikti, jog net skaudėjo. Nors keli paprasti, bet tuo pačiu lemtingi žodžiai merginai niekaip nenustojo sukęsi ant liežuvio galo, ji taip ir neišdrįso ištarti jų garsiai. Linei kažkodėl atrodė, kad jei tik dabar Kirikas pasižadės žengti drauge su ja gyvenimo keliu, tai vieną dieną bus priverstas sulaužyti duotą pažadą.

Vandens ir ledo valdytoja puikiai žinojo, kad kartais taip nutinka, kad net ir stipriausia meilė yra priversta mirti, o visi kadaise duoti pažadai mylimam žmogui per vieną sekundę gali tapti beverčiais. Būtent todėl ji nenorėjo nei pati skubėti, nei skubinti Kiriko priimti sprendimą, kurio galbūt vieną dieną jiedu smarkiai gailėsis.