Kelias, vedantis į nežinomybę

14

Netikėtai stojus tylai, kurios nei vienas iš elementų valdytojų neketino nutraukti, medis vaiduoklis vėl tapo matomu. O ant jo pačios ploniausios šakos, perskrodusios virš merginos ir vaikino buvusį dobilo formos debesį, vėl nusileido harpija. Ši kažkaip vėl sugebėjusi susigrąžinti jaunystę ir grožį būtybė ėmė mąsliai stebėti įsimylėjėlius. Kelias akimirkas ji tupėjo neskleisdama net menkiausio garso, kol nusprendė užtraukti naują dainą.

Naujasis kūrinys akimirksniu Siuzanos ir Džano širdis pripildė skausmo ir liūdesio. Jis užgavo jų jautriausias sielos stygas. Apakinti stiprių jausmų jie trumpam leido sau patikėti, kad klausantis šios graudžios dainos būtų atitirpusi net tokios moters kaip Frėjos iš filmo "Medžiotojas ir ledo karalienė".

Žemės valdytoja buvo taip apakinta ją užplūdusių jausmų ir apsvaiginta dainos, jog ne iškart suvokė, kad harpijos dainą kažkada jau buvo girdėjusi. Tik tada ji skambėjo visai kitaip, nes ją dainavo dvylikametė mergaitė, kurios balsas nebuvo širdį virpinantis ir sielą paliečiantis kaip tos paukštmoterės.

- Šią dainą esu girdėjusi ankščiau,- tarė Siuzana pirštų galiukais nusausinus ašarotas akis.

Mergina troško pasakyti, kad dainavo Evelina, bet nespėjo, nes ūmai ilgam pamiršta praeitis ją įtraukė ir privertė ją išgyventi iš naujo.

Mintimis sugrįžusi į vėlyvo rudens popietę, ji išvydo save, mažą, liesa septynmetę mergaitę, gyvus tėvus ir jų kaimynų dukterį. Jie visi sėdėjo prie židinio.

Gracų šeima atrodė laiminga, ko nebuvo galima pasakyti apie Eveliną Konteras. Šviesiaplaukė liūdėjo, kad teko išskirti su tėvais. Ji liūdėjo, kad negalėjo su jais vykti kartu, bet kažkur giliai širdyje ir džiaugėsi, kad neteks visą laiką būti bjauriai dvokiančioje ligoninėje ir apsimesti, kad nejaučia, jog palatoje gulintis giminaitis netrukus mirs.

Tą lemtingąją lapkričio dvidešimt ketvirtą Evelina buvo nepaprastai tyli. Ji kitaip nei įprastai, kai lankydavosi spalvingose mano tėvų namuose, nemezgė ir nebandė kortomis išburti ateities įvykių. Net būdama tokia jauna mergaitė jau gebėjo beveik šimtu procentu tikslumu nurodyti artimiausiu metu įvyksiančius įvykius.

- Evelina, ar tau patinka dainuoti?- netikėtai pasiteiravo Siuzana pirmo į galvą šovusio dalyko.

Evelina užuot atsakiusi į klausimą atsegė melsvą su Pelenės paveikslėliu kuprinę gulėjusią prie kojų. Ji įmetė į vidų savo rankose turėtą storą sąsiuvinį, kurį vartė mažiausiai penkiolika minučių. Atlikusi paprastą ir kasdienišką veiksmą, šviesiaplaukė užmerkė akis ir pradėjo dainuoti dainą. Iš jos konteksto Siuzanai susidarė įspūdis, kad Evelina ją parašė įkvėpta vieno iš turkiškų, kuriuos žiūrėdavo drauge su savo senele.

Pažadėjau sau, kad pirmą ir paskutinį

 Kartą regiu tas juodas akis,

Bet sau duoto pažado neištesėjau.

Tūkstantį kartų vyrui,

Liepsnojančiomis akimis kartojau

Kad nemyliu jo, bet jis netikėjo manimi!

Tik kartą jam pagrasinus nusižudyti,

Išdrįsau pasakyti tiesą.

Pažadėjau sau, kad pirmą ir paskutinį

Kartą regiu tas juodas akis,

Bet sau duoto pažado neištesėjau.

Iki tos nelemtos akimirkos

Aš planavau pabėgti iš namų.

Norėjau pabėgti nuo šeimos...

Nuo mylimo ir neapkenčiamo vyro...