Kelias, vedantis į nežinomybę

25

- Ar esi pasiruošusi susigrąžinti savo galias?- staiga Evelina išgirdo duslų ir pažįstamą balsą.

Iš pradžių moteris kone aklinoje tamsoje nieko neįstengė įžvelgti, bet vėliau kai akys apsiprato su pasaulį apgaubusia juoduma, pastebėjo pakibusį ore *Espritą. Jis kaip įprastai savo ilgas, žilas plaukų sruogas buvo susipynęs į storą kasą. Žmonių pasaulyje jis su tokia šukuosena ir žeme siekiančiu purpuriniu apsiaustu būtų atrodęs keistai, bet čia sapnų pasaulyje, jis buvo pats normaliausias iš visų jame apsilankančių padarų.

Senas pažįstamas, kuris įasmenino mistiškąjį dvasios elementą ir netgi vadinosi vienu iš jo vardų, kaip visuomet rankoje laikė pentagramą, simbolizuojančią penkis elementus. Tas papuošalas, kurį Espritas turėjo su savimi, bent jau šviesiaplaukei buvo neįprastas, nes ji niekada realybėje nematė nei vienos penkiakampės žvaigždės, kurios kampus liestų du drakonai. Labiau už jų buvimą raganų ritualuose naudojamoje pentagramoje moterį stebino tai, kad judviejų uodegos buvo susipynusios.

Per avariją, kurios metu Evelina Konteras buvo patekusi į trumpą komą, iš žilaplaukio, aplankiusio sapne sužinojo, kad tie slibinai vaizduojami papuošale simbolizuoja gėrį ir blogį. Kairėje, buvęs drakonas įasmenino teigiamas savybes, o dešinėje - neigiamas. Susipynusios antgamtinių padarų uodegos reiškė, kad kiekvienas gyvas organizmas savyje turėjo tiek pat gėrio ir blogio.

- Aš nenoriu susigrąžinti galių,- nors jos viduje siautė tikras uraganas, bet moteris stengėsi išlikti rami ir neparodyti savo jausmų. - Man atsibodo padėti žmonėms, nuolatos kentėti ir baimintis, kad kažkas iš manęs vieną dieną atims trapią laimę.

- Jau baigei vardyti visas priežastis?- paklausė aukštas tvirto sudėjimo žmogus, žvelgiantis į ją ryškiai violetinėmis akimis.

- Ne, Espritai, aš dar nepasakiau net pusės priežasčių.

- Man tavo priežastis nesvarbios,- tarė šaltesniu už ledą balsu vyras.

Ūmai jo šviesus, apskritas veidas pasidarė blyškesnis ir vaiduokliškesnis. Evelinai žvelgiant į jį susidarė įspūdis, kad vyras neturi daug laiko kalbėtis su ja bei trokšta vėl tapti šmėkla ir keliauti į kitą dimensiją.

- Vienintelis dalykas, kuris man rūpi, tai, kas taps naujuoju dvasios elemento valdytoju,- ištarė tyliau nei prieš tai Espritas.

Kurį laiką Evelina stovėjo lyg liežuvį prarijusi, kol jai pavyko išsivaduoti iš ją surakinusių nuostabos gniaužtų. Atsikračius jausmo, užplūdusio po to, kai vyras panoro sužinoti būsimojo apdovanotojo vardą, moteris vėl pateko į emocijų jai paspęstus spąstus. Evelina blaškėsi, lyg į narvelį uždarytas paukštis niekaip nerasdama išėjimo, kol pavyko save bent trumpam įtikinti, kad Tapasijus bus laimingesnis be jos. Tas tikėjimas suteikė jėgų nukreipti mintis kita linkme. Būtent to dėka mėlynakė galėjo pagaliau imti svarstyti, kam galėtų ir turėtų patikėti pavojingas ir ne visuomet lengvai suvaldomas galias.

Tuo tarpu žmogus kantriai laukė, kol Evelina Konteras pasakys vardą asmens, perimsiančio sunkią naštą.

Staiga penkiakampė žvaigždė buvusi Esprito rankoje nusidažė penkiomis skirtingomis spalvomis: mėlyna, raudona, žalia pilka ir violetine, o susikabinę slibinai atsiskyrė vienas nuo kito ir suplasnoję kelis sykius sparnais pakilo į tamsų dangų. Jiems vis labiau ir labiau tolstant nuo žemės, padangė ėmė šviesėti.

- Tegul dvasios galios atitenka...- po kurio laiko ryžosi prabilti blondinė. - Salomėjai Jang.

"Kodėl aš ištariau šį vardą, jei norėjau pasakyti kitą? Negi net savo sapne negaliu negaliu būti laisva?"- mąstė Evelina. "Ar šiame keistame žaidime, pavadintame gyvenimu esu tik bevalė marionetė, turinti vykdyti kitų įsakymus?"

Kol Evelina buvo pasiklydusi mintyse, vyras įgavo pilną šmėklos formą ir ištirpo lyg vėjo pagauti dūmai ištirpo ore.

O kai moteris pagaliau suvokė, kad sapnų pasaulyje liko viena, buvo per vėlu daryti ką nors, kad jos priimtas sprendimas neįsigalėtų.

*Esprit - dvasia (pranc.) Mano kūrinyje buvo parašytas ne šio žodžio originalus tarimas, o su lietuvinta versija, kurią panaudojau kaip vardą.