Kelias, vedantis į nežinomybę

28

Linetė ėjo labai atsargiai, nes net ir žinodama tiesa bijojo, kad iš kokio tamsaus kampelio išnirs pabaisa ir ją užpuls. Nors nieko panašaus taip ir neįvyko, bet eidama beveik visiškai sutrupėjusiomis grindimis, kopdama taip stipriai klibančiomis laiptų pakopomis, jog kartkartėmis atrodė, jog jos akimirksniu sutrupės, jautėsi nesaugiai. Lyg to būtų negana, tai ir su lig kiekviena akimirka medalionas, kurį kadaise jai įteikė Azūrė vis labiau degino kaklą.

Staiga prisiminus prarastą bendražygę, su kurią tiek daug patyrė, merginai suspaudė širdį. Jei ji nebūtų jautusi savo viduje nekantraujančios kuo greičiau pasiekti tikslą Zereidės, būtų pravirkusi ir susmukusi pusiaukelėje. Bet dabar ji negalėjo pasiduoti skausmui ir prisiminti, kaip atsisveikino su drauge.

Sukandusi dantis Linetė keliavo toliau, kol pasiekė trečią aukštą. Tuomet ji sustojo prie pusiau įgriuvusio balkono, nes kelio tolyn nebebuvo.

"Čia viskas prasidėjo ir pasibaigs."- staiga pareiškė Zereidė.

Linetė troško sužinoti, ką jos palydovės išarti žodžiai reiškė, bet nespėjo nieko pasakyti, nes staiga vaizdas, kurį matė visiškai pasikeitė. Pilies griuvėsiai virto lapuočių mišku, kuriame ganėsi aukštaūgiai padarai. Greičiausiai dinozaurai. Tačiau kokios jie buvo rūšies mergina neįstengė prisiminti.

Netoliese buvusioje proskynoje stovėjo du žmonės vilkintis rudus iš kailių pasiūtus rūbus, kurie vargiai pridengė judviejų odą. Jie apie kažką kalbėjosi. Bet apie ką Linetė nesuprato.

"Aš nieko nesuprantu."- prisipažino Linetė.

"Netrukus suprasi."- tai ištarusi Zereidė spragtelėjo pirštais ir kalba, kuri priminė labiau kažkokius gerklinius garsus nei žodžius, demsei tapo tokia aiški lyg būtų ją kalbėjusi visą gyvenimą.

- Kailai, pažadėk, kad manęs niekada nepaliksi,- meldė moteris, kurios balsas skambėjo visai kaip Linetės ir Zereidės.

Staiga apimta begaliniu noro sužinoti, kas toji nepažįstamoji buvo Linetė priėjo artyn ir pažvelgė į šios veidą. Jos akys išsiplėtė iš nuostabos ir siaubo, kai suprato, kad žvelgė į savo veidrodinį atspindį. Trokšdama įsitikinti ar akys jos neapgauna, demsė pabandė paliesti moters veidą, bet jos ranką jį perėjo lyg vaiduoklio kiaurai.

- Kaip aš galėčiau palikti tave, Mira, po to, kai dėl manęs išsižadėjai net dangus?- paklausė tamsiaplaukis.

Jo balsas toli gražu nepriminė iš meilės apsvaigusio įsimylėjėlio. Jei būtų Linetei reikėję jį apibūdinti, tai ji būtų pasirinkusį tokius žodžius kaip šaltas lyg ledas.

Bet nepaisant to, apsvaigusi iš meilės Mira staiga ėmė lyg katė kaulijanti ėdalo ėmė glaustytis prie vyro. Trūko visai nedaug, kad ji dar pradėtų murkti.

Linetė pajuto, kaip ją apėmė pasišlykštėjimas matant, kaip moteris elgėsi. Demsė norėjo kuo skubiau nusisukti nuo netoliese stovėjusios porelės, bet jos neklausė kojos. Šios nenaudėlės ūmai ėmė paklusti Zereidei ir privertė Linetę eiti į priekį. Jai žengus kelis mažus žingsnelius, demonė privertė pažvelgti į Kailo veidą. Jį išvydus, mergina iš nuostabos net išsižiojo. Kai po kelių akimirkų įstengė susičiaupti įžnybė sau į ranką, nes tikėjosi, kad tai padės nutraukti šį košmarą. Bet nieko panašaus neįvyko. Vyro atvaizdas nepakito.

Nors Kailas ir atrodė lygiai tai pat kai Kirikas, bet jo balsas buvo žemesnis. Būtent tai ir suklaidino Linetę. O dabar jai tarytum akys atsivėrė ir Linetė suprato, kodėl ankščiau jautėsi taip lyg prieš susipažindama su Kiriku jį jau būtų pažinojusi.

"Ar Kailas gali sugrįžti į žemę ir bandyti užgrobti Kiriko kūną?"- atsigavusi po patirto šoko ir pagaliau įstengusi nusisukti nuo saldžiosios porelės, drįso paklausti Linetė.

"Ne, Kailas niekada netapo demonu."- atsakė Zereidė.

"Ir tu tai žinai, nes..."

"Aš jį nužudžiau."

Su lyg šiais Zereidės ištartais žodžiais Linetė buvo vėl nublokšta į realybę ir atsidūrė tame pačiame balkone.

"Bet jis juk atgimė."- nors ir labai stengėsi, bet merginai niekaip nepavyko užgniaužti siaubo, kurį pajuto, demonei pripažinus tiesą. Nors ji nebuvo jokia paslaptis, bet demsė žinojo, kad ne visuomet galima aklai tikėti legendomis. Juose gal ir būdavo dalis tiesos, bet ir ta pasaldinta melu.

"Tik tam, kad ištaisytų praeities klaidas, pamiltų prieš daugybę amžių išduotą moterį ir nugyventų su ja likusį gyvenimą. Bet aš tam niekšui neleisiu to padaryti." - staiga Zereidės balsas tapo piktas. "Atsikračiusi tavęs, nužudysiu ir jį. Tik šį kartą taip, kad daugiau niekada nebeatgimtų."

"Ir kaip tu tai padarysi?"- Linetė žinojo, kad turėjo kažką daryti, kad išvytų iš savo kūno demonę, bet vien mintis, kad toji kalė dar nori atimti ir Kiriko gyvybę, privertė jos kraują užkaisti.

"Dar nežinau." - prisipažino pašnekovė. "Galbūt rasiu atsakymą juodojoje knygoje."

"Niekada jos nerasi."- staiga nusišypsojo mėlynojo elemento valdytoja.

"Kodėl esi to tikra?"- piktai paklausė demonų motina.

"Aš prisiminiau, kad kartą girdėjau savo mamą tėčiui sakančią, jog juodąją knygą gali surasti tik mylinti širdis. Ankščiau nesupratau, ką ji turėjo omenyje, bet dabar man viskas aišku."- dar plačiau nusišypsojo Linetė ir pajuto, kaip širdis maloniai suspurdėjo iš ją aplankiusio džiaugsmo.

"Ir kas tau aišku?"

Demonės balse mergina išgirdo nekantrumą.

Linetė vos įstengė sulaikyti nenusikeikusi. Kadangi ji negalėjo atskleisti savo kortų, tai stengėsi negalvoti apie tai, kodėl Koleta žinojo, kad knyga neatsiras ar nebus atgabenta ten, kur buvo ji. Bet tai buvo sunku padaryti, nes bent jau mintyse troško ištarti, kad meilės demonė nieko nemylėjo taip, kad ryžtųsi net gyvybę paaukoti. O Nefretas? Linetė nežinojo, ar jis ką nors mylėjo. Juk jo širdis turėtų būti tokia pat tamsi kaip ir valdomas elementas?

Kadangi juodu mergina galėjo išbraukti iš sąrašo, tai jame teliko tik Kiriko, Džano ir Siuzanos vardai. Nors po to, ką išvydo Linetė galėjo suabejoti Kiriko jausmų tikrumu, bet vis dar tikėjosi, jog jis nesielgs taip kaip jo protėvis Kailas.

Aišku pasaulyje buvo daugybė žmonių, kurie teoriškai galėjo rasti tą knygą, bet Linetė buvo linkusi tikėti, jog ją galėjo surasti tik kuris nors iš jai brangių žmonių.

Bet ar nors vienas iš jų trijų galėtų iššifruoti knygoje buvusias paslaptis Linetė nežinojo. Tai pat ji nežinojo, ar šioje kaip legendoje buvo minima, galima surasti visas demonų paslaptis ir ar tikrai ji žmonių pasaulyje atsiranda kartą per du dešimtmečius. Ir niekada nepatenka du kartus tam pačiam asmeniui. Ankščiau ji būtų aklai tikėjusi tai, kuo manė esant tiesą. Bet dabar, kai dar sykį buvo priversta sugriauti melo pilis, buvo per sunku suprasti, kuris iš jos turimų pelų gali tapti perlu. O gal net juodoji knyga išvis neegzistuoja ir Zereidė susimokiusi su Koleta ir Nefretu ją vedžiojo už nosies?

Šiuo metu Linetė žinojo tik, kad taip lengvai kaip ankščiau manė nepasiduos. Kovos iki paskutinio atodūsio, kad jei ne save, tai bent Kiriką išgelbėtų. O jei pasiseks, tai dar paieškos informacijos ir apie paslaptinguosius užrašus, ir apie tamsos valdytoją. Gal tai padės kaip nors suprasti, kodėl Nefretas privertė ją susapnuoti košmarą, o tada labai staigiai dingo lyg būtų pasigailėjęs, to ką padarė.