Kelias, vedantis į nežinomybę

18

Elementeriume užvirė tikras pragaras. Elementų valdytojams nebuvo nei kada atsikvėpti, nei žvilgtelėti kaip sekėsi draugams, nes priešai nesėdėjo rankas sudėję ir kantriai nelaukė, kol bus nužudyti.

Ketvertukas be perstojo naudojo galias, eikvojo energijos resursus, bet jų elementai nei truputėlio nesužeidė pabaisų. Po kurio laiko jie netgi ryžosi apsikeisti vietomis ir priešais. Bet net ir tai nepadėjo.

"Kas galėtų jį bent truputį sužeisti?"- mąstė Linetė visomis išgalėmis stengdamasi neprisileisti per ne lyg arti gyvatės, kuri vos vienu smulkios drakoniškos letenėlės spragtelėjimu galėjo iššaukti akmenų lietų, o aštriais lyg ryklio dantimis suplėšyti savo auką į gabalus. "Paprastai hidros yra priskiriamos vandens padarams, bet ši toli gražu nepanaši į tokią, kuri gyventų vandenyno dugne."

Kai siaubūnas išvengė į jį paleistos varveklių krušos, mergina prisiminė, kad hidrą greičiausiai gali pražudyti tik jos pačios krauju užnuodyti ginklai.

"Net jeigu ir pavyktų sužeisti savo priešininke, neturėčiau jokių garantijų, kad tarkim ledo durklą išmirkyčiau būtent nemirtingosios galvos kraujyje. Jei taip smarkiai suklysčiau pasekmės būtų žiaurios. "- vien nuo minties, kad drakono ir gyvatės hibridas galėjo įsikąsti sau į liežuvį ir lyžtelėti ją vien tam, jog savo krauju sukeltų siaubingas kančias sidabraplaukei pašiurpo oda. "Turi būti kitas ir ne toks rizikingas būdas nužudyti alyvuogių atspalvio hidrą.

"Yra vienas būdas."- staiga savo galvoje Linetė išgirdo nematomosios persekiotojos balsą.

Nors nieko gyvu nebūtų prisipažinusi, bet mergina pajuto palengvėjimą išgirdus moters balsą. Ji žinojo, kad toji būtinai padės. Ir Linetei buvo visai nesvarbu kiek teks vėliau už tą pagalbą sumokėti. Jai šiuo metu buvo svarbiausia išlikti gyvai ir padėti kitiems išsigelbėti.

"Koks?"- paklausė demsė.

"Užuot kūrusi iš vandens ir ledo visus ginklus pasinaudok visomis tau suteiktomis vandens elemento galiomis iškart." - ėmė aiškinti nematomoji. "Tą pačią akimirka išauk visus vandens pavidalus, kuriuos žmonės vadina agregatinėmis būsenomis."

Nors su lig kiekviena pragyventa akimirka Linetė vis labiau neapkentė nematomosios kalbančios tokiu pat balsu kaip ji, nutarė jos paklausyti.

Išvengusi storos, ilgos ropliškos uodegos, turinčios galiuke aštrų smaigalį primenantį bitės geluonį, smūgio, dar užgniaužė visas emocijas. Paskubomis išvalė mintis ir iššaukė savo elementą. Nors nebuvo tikra, kad pavyks vienu metu vandeniui suteikti tris skirtingus pavidalus, bet ji net neketino pasiduoti ir ėmė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti galia, kurią panaudos. Paprastai mergina įsivaizduodavo aštrius kardus, varveklius, milžiniškas bangas galinčias pasiglemžti viską ar karštą vandenyno versmę vienu prisilietimu, galinčia palikti odoje negyjančias žaizdas, bet dabar ji energiją suteikė į kamuolį. Mažytį palydovą, mėnulį, kuris be perstojo mirgėjo melsva šviesa ir jame įkalinta jėga nenustojo banguoti. Šokti savo paprasto, bet ir tuo pačiu nuostabaus šokio.

Kelias akimirkas Linetė lyg užkerėta žvelgė į virš jos pakibusį energijos rutulį, kol galiausiai jį ryžosi paleisti. Šiam pradėjus tolti ir artėti prie savo tikslo, sidabraplaukė pasijautė tokia išsekusi, kad vos stovėdama neužmigo.

Vos ne vos įstengusi pasipriešinti savo nuovargiui ir troškimui tuojau pat užmerkti akis, ji atsigręžė į pabaisą. Pamatė, kaip visos šešios jos akys akimirksniu prisipildė siaubo, o snukiai persikreipė iš skausmo, kaip mėnulis trenkėsi į liemenį. Paprastas rutulys būtų atsimušęs, bet šis lyg kiaušinis sutrūko. Staiga iš jo pradėjęs bėgti vėsus vanduo, sklisti šaltis ir lietis karšti lyg žarijos garai tarytum banda užliejo padarą. Ir tuomet įvyko tai, ko sidabraplaukė nesitikėjo. Hidra lyg smėlio laikrodyje įkalintos smiltys subyrėjo, o kraujas ėmęs srūti iš jos žaizdų kone kiekvieną dalelę nudažė smaragdo žalumo atspalviu. Kurį laiką Linetė stovėjo sustingusi lyg statula negalėdama patikėti tuo, kad pavyko įveikti, rodės visiškai nesužeidžiama priešininke, kol galiausiai pabudo į sąstingio ir pažvelgė į savo bendražygius. Ta akimirka, kai juos tris išvydo gulinčius šalia negyvų ir yrančių priešų ji suprato, kad šie tai pat iššaukė visas savo galias ir prarado didžiąja dalį energijos.

"Bet kodėl jie nejuda?"- pagalvojo Linetė. "Negi jie..."

Iškoneveikusi save už tai, tokias mintis mergina nutarė patikrinti visų trijų elementų valdytojų pulsą. Iš pradžių ji nedrįso eiti prie Kiriko, todėl pirmiausia nuėjo prie Siuzanos ir Džano. Nepajutusi nei menkiausio jų širdžių dūžio ji galiausiai nuėjo prie mylimojo.

- Tai tik labai blogas sapnas, kuriam pasibaigus jūs būsite gyvi,- tarė Linetė patikrinusi Kiriko pulsą. - Gyvenimas negali būti toks žiaurus, kad iš manęs atimtų paskutinius brangius žmones,- netekusi jėgų ji suklupo ir graudžiai pravirko.

Kurį laiką ji nepatogiai sėdėjo verkdama ir jausdama, kaip širdis srūva krauju, kol galiausiai skausmas trumpam atslūgo ir pasidarė lengviau kvėpuoti. Nors ir žinojo, kad turėtų bandyti pratinti save prie minties, kad jų visų nebėra, bet mergina niekaip neįstengė priimti tiesos ir susitaikyti su ja.

Nenorėdama laukti sudėjus rankas, kol skausmas vėl pradės deginti krutinę, Linetė lėtai atsistojo ir pasilenkė, kad dar kartą galėtų paliesti tamsiaplaukio vaikino kaklą. Šį kartą jai pasirodė, kad pajuto jo širdies plakimą. Nors ir suvokė, kad tai ne tiesa, bet vis tiek akimirka leido sau patikėti, kad viskas nėra taip blogai kaip iš pradžių atrodė. Aišku ji labai išgyvens dėl savo draugės ir Džano mirties, bet Kirikas jai padės atsitiesti ir gyventi toliau.

Vėliau, kai skaudi realybė vėl smogė ir suprato, kad tik jai atrodė, jog Kirikas dar gyvas, Linetė šaižiai suklykė. Pasaulį įsivyravus kurtinančiai tylai, kurios nedrįso niekas nutraukti, merginai ėmė atrodyti, kad kažkas buvęs jos viduje smulkino širdį į gabalėlius. Nors tas skausmas raižantis krutinę buvo labai stiprus, bet Linetė daugiau nebeturėjo jėgų nei verkti, nei klykti.

- Prašau, nepalik manęs,- tyliai kuždėjo mėlynojo elemento valdytoja žvelgdama į priešais save gulintį vaikiną. - Privalai savo pažadą tesėti. Jai tavęs nebus šalia, aš visiškai palūšiu.

Bet Kirikas jos žodžių negirdėjo.

O Linetė taip norėjo, kad jis ją išgirstų, sugrįžtų atgal, todėl ji ryžosi kvailystei. Nutarė sudainuoti ją kadaise sugraudinusią dainą. Nors ir buvo kvaila, bet ji lyg skęstantysis griebėsi šiaudo ir privertė save patikėti, kad vaikystėje girdėta legenda apie demonę, kuri savo dainavimu prikėlė savo žuvusį mylimąjį buvo ne pramanas. Jei tai pavyko padaryti jai, tai galbūt pavyks padaryti Linetei? Šiaip ar taip jau nebėra, ko prarasti.

Praleidau visą amžinybę bandydama

Permaldauti žiaurią ir negailestingą

Lemtį, taip trokštančią sugriauti mūsų laimę...

Šiandien mes išlydėsime pasibaigusius,

Senus metus, o patekėjus rytojaus

Saulei jau amžiams išskirsime.

Dar neištark man sudie, nepalik

Manęs be meilės kentėti šiame pasauly!

Prašau, dar pasilik bent valandėlę su manimi,

Kad galėtume išauštantį naują rytą

Pasitikti drauge.

Laikrodžiams baigiant skaičiuoti

Mums likusias paskutines akimirkas,

Trokštu apkabinti tave ir amžiams

Sustabdyti nuolatos bėgantį laiką.

Dar neištark man sudie, nepalik

Manęs be meilės kentėti šiame pasauly!

Prašau, dar pasilik bent valandėlę su manimi,

Kad galėtume išauštantį naują rytą

Pasitikti drauge.

Miestuose pradėjus sklaidytis sutemoms

Paskutinį kartą pažvelgiu į tavo gęstančias akis

Ir maldauju...

Dar neištark man sudie, nepalik

Manęs be meilės kentėti šiame pasauly!

Prašau, dar pasilik bent valandėlę su manimi,

Kad galėtume išauštantį naują rytą

Pasitikti drauge.