"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'57'

Harry šitoj dalytėj!

Liam pov.

- Tu esi idiotas! – pašokau nuo sofos. – Tu, net nebandei ir, net nebandai jos atsiprašyt, bet apgaulingai save tikini, kad ji tau neatleis. Koks idiotizmas! Paskui neverk, kai ji pas tave negrįš, ir bus, su kuom nors kitu, laiminga, nes bus per vėlu ją susigražint.

- Man nerūpi. – sumurmėjo ir užsivertė butelį Louis.

- Liam, aš jau. – atėjo į svetainę su Alice's daiktais Daria.

Tomlinson akys pakilo ir jis įdėmiai žiūrėjo į merginos daiktus. Jis tikrai ją myli, bet yra per kvailas, kad tai suprastų. Bet tegu suka galvą pats.

- Puiku, važiuojam, nes turbūt Alice eina iš proto viena.

- Jei ji tau taip rūpi, lėk pas ją! – suprunkštė vaikinas.

- Ji man rūpi, kaip draugė. – nusivaipiau. – O draugais aš rūpinuos. – priėjau prie Daria'os ir paėmiau iš jos rankų tašę ir lagaminą. – O tu, Louis, kai išsiblaivysi pagalvok ar verta paleisti tai, kas tau patinka. Žmogų, kuriame matai viską, ko kada nors norėjai. Tiesiog pagalvok apie ją. – kalbėjau ir po šių žodžių su Daria ėjau Louis namų durų link. – Nepadaugink. – dar ištariau ir, atidaręs duris, praleidau pro jas savo merginą.

~ ~ ~ Alice pov. ~ ~ ~

Nekenčiu, kaip jaučiuosi. Man taip sunku. Dabar norėčiau nusigert iki negaliu, bet aš noriu būt stipri ir neskandint skausmo alkoholyje, nes jis padeda tik laikinai, o paskui viskas grįžta su kaupu.

Kažin, Louis irgi dabar kankinasi? Ar galvoja apie mus, mane? Ar jam gyliai nusišvilpt?

Tie klausimai sukosi mano galvoje ir aš galvojau įvairius tų klausimų atsakymų variantus.

Niekad negalvojau, kad galiu jausti tokį skausmą. Gyvenau ramiai, bet kur tau...

Atsirado Louis William Tomlinson mano gyvenime ir viskas pasikeitė. Pradėjau jausti skausmą ir kaltę, kurios niekad nejaučiau...

Jaučiuosi kalta, kad šitaip užsipuoliau Louis per Daria'os gimtadienį. Bet esu tokia, kokia esu ir niekad to nepakeisiu.

Taip bemąstydama, priėjau prie 'Starbucks' ir užsisakiau 'latte' kavos. Pagaminus mano kavą, sumokau už ją. Lėtai išėjau iš kavinės ir neskubėdama tipenau London'o miestu.

Gėriau kavą ir apie viską mąsčiau. Buvau vis dar vidury miesto, nes ėjau į toliau esančią kavinukę ir pradėjo lyt. Manęs likimas tikrai nekenčia...

Už ką?! Pakėliau galvą į viršų ir ant mano veido kapsėjo lietaus lašai.

Lietus tik stiprėjo, bet eiti greičiau nenorėjau. Pradėjo stipriai lyti ir mano plaukai buvo kiaurai šlapi, o drabužiai taip pat.

O dar ir mašinos, važiuodamos šalia, net nemėgino prilėtinti greičio, kad manęs neaptaškytų.

Išmečiau kavos puodelį, nes kavą išgėriau ir lėtai ėjau visa kiaurai peršlapusi.

Pro mane važiavo daug mašinų, bet ėjau, nuleidusi galvą, ir tiesiog nežiūrėjau į jas.

Lauke susidarė rūkas, o lietus nesilpnėjo. Prie manęs sustojo mašina.

- Nagi lipk. – pasakė kažkas, o aš vos sugebėjau pakelti galvą ir pažvelgti, kas sustojo.

Mašinoje sėdėjo Harry ir buvo atidaręs keleivio puses dureles.

Lėtai priėjau prie automobilio ir įlipau į mašiną, kurioje pasitiko mane šiluma, iškart uždariau duris.

- Ačiū. – tyliai sušnabždėjau ir prisisegiau diržą.